Portugalija

Paskutiniai du mėnesiai pralėkė taip greitai, kad net nespėjau suvokti… Todėl ir neatsirado nei vienas įrašas apie tai, kaip man sekasi ir kuo aš gyvenu. Tiesiog gyvenau tą be proto skubantį pasibaigtį Erasmus gyvenimą :)

Šiandien aš jau išvykstu. Tiesa pasakius, šiandien beprotiškai gražus rytas! Prabudau dar su tamsa, papusryčiavau žiūrėdama į didelę pilnatį, ir štai dabar sėdžiu oro uoste ir laukiu savo skrydžio namo.
Tad kuo gi aš gyvenau tais paskutiniaisiais mėnesiais? Bandom apie viską nuo pradžių.
Pargrįžus po Madeiros dar savaitėlę skyriau mokslams, o tada - vėl šiokios tokios atostogos :) na gal net ne šiokios tokios, o labai ypatingos. Viskas prasidėjo nuo to, kad Coimbros miestelyje prasidėjo didžiausia studentų šventė, taip vadinama Queima das Fitas (kas pažodžiui išvertus reikštų juostelių deginimą - ir iš tikrųjų, prieš paskutinio kurso studentai tam tikru metu sudegina kažkokias juosteles, taip tapdami paskutinio kurso studentais). Šventė vyksta aštuonias dienas (kiekviena diena skirta skirtingam fakultetui). Tuo metu nevyksta paskaitos. Kiekvieną dieną - įvairiausi renginiai visame mieste. Tame tarpe ir visokios šokančios arbatėlės (na taip renginys vadinasi, kur daug arbatos ir šokių), ir dideliausi baliai su puošniomis suknelėmis paskutinio kurso studentas, ir didelių studentų puoštų mašinų paradas… Žodžiu yra į ką pažiūrėti. Viskas prasideda nuo taip vadinamos Serenatos - minia studentų ir jų tėvelių susirenka vidurnaktį prie senosios Katedros, kurs paskutinio kurso studentams yra dainuojamos tradicinės portugalų dainos - Fado. Visos dainos labai liūdnos, apie išvykimą ir miesto grožį, apie studijas ir jų pabaigą. Ne vienas baigiantysis susigraudina… Mašinų paradas irgi nepaprastai įdomus renginys. Visus metus prieš paskutinio kurso studentai įvairiausiais būdais renka pinigėlius savo mašinų gamybai. Po to jas gamina. Mašinos - tai tarsi autobusai, išpuoštos kažkuria pasirinkta tema (svarbiausia, kad mašina būtų išpuošta pagal fakulteto spalvą. Pvz medicinos fakulteto spalva yra geltona, tad ir visos mašinos geltonos spalvos). Tame autobuse važiuoja sulipus visa grupė, kuri gamino šį kūrinį. Kartu su savimi vežasi begalę alkoholinių ir nealkoholinių gėrimų, šiek tiek maistelio ir visą tai dalina praeiviams. Prisipažinsiu - tikrai išnaudojau šią nemokamo alkoholio progą :D dar ir namo parsinešt sugebėjau. Be to buvo beprotiškai karšta, o visi studentai dėvi savo tradicinius juodus rūbus (su kuriais patikėkite nėra baisiai smagu, kai karšta), tad alkoholis liejosi laisvai ne tik į skrandukus, bet ir tiesiog ant žmonių galvų.. Aišku gatvių vaizdelis po to - tikrai ne koks (vienas didelis šiukšlynas), bet valytojai dirba pakankamai operatyviai, ir iš kart po paskutiniųjų mašinų pradėjo tvarkyti. Po gausybės renginių dieną naktį visų laukia Quiemodromas - tai koncertų vieta. Kiekvieną naktį - įvairiausių grupių koncertai. Teko galimybė pasiklausyti ir Morcheeba, ir Brandi Carlile ir dar keletos superinių grupių. Be koncertinės scenos tame pačiame Queimodrome visų laukia dar 4-5 didelės palapinės su diskotekų įvairiausia muzika. Ten visi pabaigia savo naktį (o gal geriau sakyti rytą) ir keliauja paryčiais namučio išsimiegoti. Ir taip visą savaitę… Nežinau, kaip jie visi visą tai atlaiko, nes aš tai jau nebesugebėjau aplankyti visų koncertų… Be to, vieną rytą visi tiesiai iš koncertų keliauja į pajūrį (būna specialūs nemokami traukiniai) ir ten visi nakvoja, nes po to dieną tam miestelyje vyksta kažkas panašaus į koridą - studentai prieš bulius.. Pastarojo dalyko nelabai suprantu, nes nelabai mėgstu tokius dalykus, bet vat nakvojimas paplūdimyje - įspūdingas vaizdas.. Įsivaizduokite tūkstančius studentų, apsirengusius juodais rūbais, sukritusius miegoti… Atrodo šiek tiek kaip lavonynas :D Labai gaila, bet deja pati nenuvykau ten pamatyti šito vaizdo gyvai, nes sveikatėlė buvo kiek pašlubavusi.

Ir tai dar ne viskas :) Smagiausia kad įpusėjus šiai studentiškai savaitei pas mane atkeliavo ypatingas svečias - mano geriausia draugė Rasa. Su ja paūžėm per keletą koncertėlių (ypatingai per Brandi Carlile, kurios koncertas mano manymu buvo labiausiai vykes per visa Queima). Vieną naktį nusprendėme į koncertą nusileisti per upę nutiestu lynu. Pralaukti teko tikrai nemažai, iš esmės koncerto jau nelabai ir išgirdom, bet planas buvo ne koncertą pamatyti, o per upę nusileisti, tad labai nepanikavom :D kol laukėm turėjom daug gražaus laiko paplepėti apie šį bei tą :P

Na o po visos šios varginančios toosų savaitės nusprendėm su Rasa šiek tiek pakeliauti po Portugaliją. Pirminis planas buvo išsinuomoti mašiną ir keliauti palei vandenyną iki pat apačios. Bet naktį prieš pabandėme primesti savo biudžetą ir supratome, kad baisiai čia jau brangiai mums gaunasi… Tad šovė mudviem į galvą mintis pakeisti savo planus :D Mes nebūtume mes, jei nesusigalvotume kokių nors nesamonėlių :D Taigis nusprendėme, kad keliausime po Portugaliją autostopu! Šiek tiek buvo nerimo, nes nei internete kur radome aprašymų, kaip sekėsi tranzuoti Portugalijoje, nei iš girdėtų atsiliepimų buvo ramu (kas tranzavę sakė kad nelabai kas toj Portugalijoj…). Na bet iššūkiai mums nebaisūs (o kaip tik įdomūs), tad susipakavom kuprines, griebėm į rankas žemėlapį ir iškeliavome. Čia aišku reikėtų tikrai atskiro įrašo apie visą mūsų kelionę (labai tikiuosi rasti kurią dieną laiko tam aprašymui), bet pabandysiu bent bendrais bruožais ją apibrėžti. Per savaitę laiko įvairiausiai keliavimo būdais (traukiniai, autobusais, dviračiais, pėstute ir pagrinde autostopu) įveikėme apie 1500 km. Pakeliavome su 23 įvairiausiais autostopu pagautais vairuotojais, vieną kartą pasinaudojome traukinio, vieną kartą autobuso privalumais, dar apie 30 km įveikėme dviračiais (iš jų apie pusę - prieš be proto didelį vėją ir dar į įkalne…). Lisabonoje nakvojome pas draugus, visur kitur - kempinguose. Aplankėme ne vieną nuostabų Portugalijos paplūdimį, spėjome ir nusvilti :) Ech.. tai buvo tikrai pačios nuostabiausios atostogos mano gyvenime!!! Buvo tiek daug nuostabių akimirkų, tiek pokalbių, juoko, tylėjimo, knygų skaitymo, dainavimo, deginimosi, šokių, keliavimo, kad net sunku būtų viską aprašyti. Labai ačiū tam žmogeliukui, dėl kurio šios atostogos ir buvo tokios ypatingos! :***

Bet atėjo laikas, kai Rasytė išskrido namučio, o man teko susirūpinti savo mokslais… Iki sesijos buvo likę ne taip ir daug, o per savo visas keliones ir toosus, tai nelabai turėjau laiko, ką nors mokytis (o ir noro didelio nelabai buvo). Tad kaip ir pasižadėjau sau - nuo Rasos išvažiavimo savo visą brangų laika skiriu mokslams… Tad iš esmės apie paskutinius pusantro mėnesio nelabai ką ir turiu papasakoti… Gražiausios saulėtos mano dienos bėgo namie prie knygų :( O veikti tikrai buvo ką. Nors savo portugalų kalba jau tikrai baisiai skūstis negaliu, ir kasdieninėj kalboj problemų tikrai neturiu (o ir pagyrimų ne retai iš portugalų sulaukių), tačiau medicinos studijos - šiek tiek kas kita. Šį semestra kažkaip pasitaikė tokie dėstytojai, kurie nekreipė jokio dėmesio į tai, kad tarp krūvos portugalų yra ir erasmus studentų, kuriems gali būti šiek tiek sudėtingiau viskas.. Visus vertino vienodai, reikalavimai buvo vienodi, tad galite įsivaizduoti, kad ne savo gimtąja kalba besimokant natūraliai viskas pasidaro kiek sunkiau. Tad ir pažymiai dėl to tikrai kentėjo :( bet ką padarysi, teko susitaikyti su tuo. Sunkiausia buvo birželio 22 d., kai turėjau laikyti keturis egzaminus (reumatologija, nefrologija, hematologija ir endokrinologija). Prieš tai visą savaitgalį ir dar keletą dienų anksčiau buvo nepaprastai geras oras, net ne tai kad geras - buvo laaaabai karšta, 35-40 šilumos, tad visi draugai žinoma keliavo į paplūdimy. O aš žinojau, kad nuvykus ten tikrai mokytis nesugebėsiu, tad teko „smagiai” saulėtas dienas leisti prie knygų… Eidama į egzaminus žinojau, kad pirmieji trys bus testinio pavidalo, o vienas (hematologijos) - atviri klausimai. Tad dėl pirmųjų kažkiek ramiau buvo, vis bent jau rašyti nereikės, dėl hematologijos buvo neramu (vis tik ne taip ir paprasta man imti taip ir postringauti portugališkai kažkokia medicinine tema…). Deja nuėjus į endokrinologijos egzaminą pamačiau, kad be testinių klausimų dar yra du atviri klausimai.. o jiems pasiruošus tikrai nebuvau :( tad pamačius tik dar labiau susitresavau ir net turima informacija galvoje atrodo pradingo… Išėjus žinojau, kad susimoviau.. Neklydau. Tad paskutinę mano buvimo Portugalijoj savaitę dar prisidėjo papildomas egzaminas žodžiu, kad pasikelčiau pažymį. Vis dar nežinau visų rezultatų (trūksta hematologijos ir infekcinių ligų). Kitus kuriuos laikiau, su pasitaisymais - bet išlaikiau (o tas matyt ir svarbiausia). Nuoširdžiai tikiuosi, kad ir tie du paskutiniai bus išlaikyti. Ech, ši sesija tikrai nebuvo lengva.. Šiek tiek liūdna, kad savo mokslų vidurkį nusimušiu, bet gal pavyks atsigauti per ateinančius porą metų ;)

Paskutinę savaitę reikėjo tiek daug padaryti.. ir dokumentus baigti tvarkytis, ir susirinkti pažymius, ir išsiųsti siuntinuką su daiktais namo (vis tik po metų laiko ne taip ir paprastą sukišti savo gyvenimą į 30 kg leidžiamu orouoste), ir dar pabaigti egzaminus laikytis, pažymius taisytis… „Smagiausias” dalykas - nuėjus į tarptautinių ryšių centrą sužinojau, kad mano univeras Lietuvoje dar nėra patvirtinęs mano studijų plano pakeitimo (kuris buvo padarytas dar praitų metų lapkričio mėnesį ir jiems išsiųstas), o be jų parašo negalės man išsiųsti pažymių… Pasirodo, kažkokiu būdu KMU negavo to rašto.. Niekaip nesuprantu, kodėl Portugalijoj man to nepasakė anksčiau.. juk jei negauni atsakymo, tai kažkas negerai… Nu žodžiu, apturėjau streso… Visi išeina atostogų, tad nespėjau sutvarkyti dokumentų dar būdama čia, išsivežu savo pakeistą studijų planą į Lietuvą.. labai tikiuosi, kad man ant jo pasirašys (nes iš esmės tai studijų planą galimą keisti tik pirmuosius porą mėnesių…) ir viskas bus gerai.. Na žodžiu, dar jaučiu kai grįšiu tai dar bus smagumėlio su šitais reikalais, o po to dar ir verčiant pažymius į lietuviškus… Bet aš vilties neprarandu, vis tik svarbiausius dalykus esu išsilaikiusi, o ko truks manau sugebėsiu per pirmąjį semestrą susitvarkyti :)
Penktadienį buvo paskutinė diena Coimbroje.. Išsilaikiau endokrinologijos egzaminą, atidaviau siuntinuką į Lietuvą ir vakare paskutinį kartą išėjau pasitoosinti su draugais. Liūdniausia, kad taip buvau pavargus nuo mokslų (tą savaitę egzaminus turėjau kiekvieną dieną…), kad net negalėjau normaliai toosintis… miegas apėmė ir nuovargis. Na bet ką padarysi. Iškeliaujant namo šiek tiek susigraudinau (nors iki to laiko tikrai nebuvo baisiai man liūdna, kad išvažiuoju..), nes matyt vis tiek per metus priprantama prie vietos ir prie žmonių. Bet šiaip, tikrai per daug nepergyvenu. Žinau, kad tie draugai, kurie iš tikrųjų tapo draugais - jie tokiais ir išliks, kad ir kiek kilometrų mus beskirtų, ir jei norėsim - tikrai susitiksim kuriame nors pasaulio krašte. Matyt tai, kad jau vieną kartą esu susidūrusi su tokiu išvykimu, ir žinau ką tai reiškia, man tikrai padėjo.

Šeštadienį pabaigiau pakuotis daiktus ir iškeliavau. Nuvykau į Pinhal Novo kaimelį - tai vieta, kurioje savanoriavau prieš keturis metus. Ten nuvykus visada kažkaip gera.. Nors miestelis tikrai neįspūdingas, ir ten absoliučiai nieko nėra, bet tie draugai, kuriuos susiradau prieš tuos keturis metelius - daro tą miestelį man nepaprastai brangų ir jaukų.. Kai susitinku tuos draugus, nesvarbu kiek laiko būtų praėję nuo mūsų paskutinio susitikimo, atrodo, kad matėmės vakar ar prieš savaitėlę kitą :) Smagu buvo su visais dar kartą pasibūtų. Beje, gavau kvietimą kitais metais rugpjūčio mėnesį į vestuves Portugalijoje!!! Tuoksis du mano draugai, dėl kurių susitikimo esame kaltos aš ir Christine (vokietė, su kuria gyvenimo savanoriavimo laikais). Kodėl gi? O gi kai savanoriavome sugalvojome padaryti vieną vakarienę namuose. Christine nusprendė pasikviesti savo draugę Lilijaną (kuri puikiai šneka vokiškai, nes vokietijoje yra gyvenus), o aš nusprendžiau pasikviesti savo gerą draugą Luis (nepaprastai inteligentiškas ir įdomus žmogus). Ir taip jiedu susitiko pas mus namučiuose, krito vienas kitam į akį, po kelių mėnesių pradėjo draugauti, ir štai jau penkerius metus yra kartu ir dar po metelių žada susituokti. Tad mes su Christine, kaip didžiausios viso to kaltininkės, būtinai turim pasirodyti :D labai tikiuosi, kad pavyks atkeliauti. Tikrai labai džiaugiuosi dėl jų atrastos laimės :)

Sekmadienį išsimiegojus iškeliavau į Lisaboną. Čia įsikūriau kelioms dienelėms pas savo draugę italę Luisa - su ja susipažinome irgi savanoriaujant, per atvykimo seminarą. Vakar apturėjau tokią labai ramią relaksinę dieną Lisabonoje - šiek tiek pasivaikščiojau, pavalgiau tradicinio portugalų patiekalo - Bacalhau žuvytės (arba kitaip - menkės), nuvykau į Belem, kur suvalgiau pačių skaniausių portugališkų skanėstų - Pastel de Nata, pagulinėjau parke ant žolytės besiklausydama muzikos ir stebėdama prabėgančius debesis… Na o šiandien - kelionės diena. Prieš akis laukia ilgas skrydis iš Lisabonos į Helsinkį, po to iš Helsinkio į Vilnių, o tada kelionė namučio į Kauną, kur laukia susitikimas su laaaabai senais draugais skautais :)

Ech, laukiu grįžimo.. Laukiu, kada galėsiu susitikti su savo draugais ir atsiplepėti gyvai :) Laukiu skautiškų stovyklų, lietuviškos gamtos.. Laukiu, kada galėsiu atsivalgyti lietuviško maisto, o ypač mamytės gamintų skaniausių patiekalų :))))

Taip.. metai baigėsi. Jie buvo tikrai nepakartojami, su savo nuotykiais, savo toosais ir kelionėmis, su naujais draugais ir naujais atradimais. Bet viskam ateina laikas pasibaigti. O po kažkokios pabaigos visada ateina laikas naujai pradžiai. Smalsu sužinoti, kokia bus ta nauja pradžia ir kas laukia toliau mano gyvenimėlyje :) Et, esu laiminga ir labai patenkinta savo gyvenimu!

Labai ačiū visiems tiems, kurie rasdavo laiko paskaityti mano pasakojimus! Tikiuosi nepabodau labai stipriai :)

—

Ogi taigis.. parašiau visą tai dar būdama orouoste.. iš to susisvaigimo apie namus nelabai kažkaip iš kart suvokiau, kad kažkas ne taip, jei prie tų vartų, iš kurių sakė turiu išskristi, nėra nieko ir niekas nesodina nieko… kai susisgraibiau, ir išsiaiškinau, kad zarazos pakeitė vartus.. buvo kiek vėloka. Pavėlavau į lėktuvą :(((

Taip jau būna, kai viskas atrodo viskas laiku ir gerai, tai vis kokia nesamonėlė turi atsitikti… Garantuoju, kad jei būčiau ne taip norėjus namo, tai būčiau visur suspėjus, kur tik reikėjo… bet kai labai labai nori, tai atsiranda kažkokių kliučių. Na bet kokiu atveju, jau turiu kitus bilietus. Rytoj vakare išskrendu į Barseloną, o poryt iš jos į Rygą. Ten pasigausiu autobusiuką (tikiuosi spėsiu) į Vilniu ir greičiausiai kad jau ten liksiu nakvoti, ir Kaunan parsigausiu liepos 10 d. Visai čia aišku ne pagal mano planus, ir nuplaukia keletas labai svarbių mano susitikimų… Bet bandom per daug nepergyventi, susikaupti ir laukti rytojaus. Nenori ta Portugalija manęs paleisti, oi nenori….

Et, kuo arčiau yra erasmus studijų metų pabaiga, tuo atrodo greičiau viskas bėga.. Net nespėju pastebėti, kaip prabėga mėnesis ar du. Todėl ir parašyt nelabai suspėju :)

Taigis, kuo aš gyvenu sugrįžus iš Lietuvos po atostogų ir prasidėjus pavasariui?

Na, kadangi vis tik atvažiavau mokytis, tai šiek tiek tikrai pasimokau :D na gal tik paskutiniu metu šiek tiek atostogiškos nuotaikos…

Kovo pabaigoje sudalyvavau vienuose tarptautiniuose skautiškuose mokymuose. Iš tikrųjų tai buvau ne dalyvė, o pagalbininkė :) užtat susitikau du skautus lietuvaičius - sesė Gražina buvo viena iš kursų organizatorių ir vedėjų, o brolis Dainius - dalyvis. Smagu pamatyti savus veidus ir dar - gauti lietuviškos juodos duonos keletą kepaliukų :)))

Paskutinį kovo savaitgalį praleidome su kitais erasmus studentais (studijuojančiais visoje Portugalijoje). Vykome visi į Peniche, mažą miestelį prie vandenyno. Gaila tik kad oras nebuvo labai nuostabus.. Buvo didelis vėjas, tad nelabai pavyko išeiti pasideginti į pajūri… Užtat linksmai deginomes viežbučio kiemelyje prie baseino, o vakarus smagiai leidom vakarieniaudami, šokdami klubuose :) žodžiu toks relaksinis savaitgalis.

Po to prasidėjo draugų vizitai :) pirmiausia mane aplankė Christine, vokietė su kuria gyvenau Portugalijoje kai savanoriavau. Po to - Ernesto, ispanas su kuriuo susipažinau irgi savanoriaudama Portugalijoje.

Su šiais vizitais į mano namus atkeliavo Vėlykų atostogos - pirmą kartą per studijų metus (mat KMU neduoda tokių atostogų). Pirmąsias dvi atostogų dienas nusprendžiau praleisti… ne kur kitur, o ligoninėj :D užmačiau, kad penktakursiai organizuojasi praktinius kursus per atostogas, tai nusprendžiau ir aš pabandyti jėgas - vis ne veltui laiką praleisiu :) pirmąją dieną praleidau pulmunologijos skyriuje. Kartu su dėstytoju pravizitavom ligonius, po to apžiūrėjom jų rentgeno nuotraukas, kompiuterines tomografijas nuo ligos pradžios iki dabar. Labai gaila, bet nebuvo ligonių, kuriems reikėtų padaryti gasometrinį tyrimą, kurį aš vis taip noriu padaryti.. na bet ką jau padarysi. Užtat ėjom pasižiūrėti bronchoskopinio tyrimo. Kitą dieną turėjau aplankyti du skyrius - urologijos ir dermatologijos. Į urologijos nenuėjau, kadangi dar nesimokiau. Dermatologijoj labai tikėjomės, kad teks perrišti porą žaizdų ar panašiai, bet - nebuvo ką… Tad tik pasižiūrėjom vieno opos perrišimą ir iškeliavom namučio. Negavom tiek praktikos, kiek norėjosi, bet…

Kitas dvi dienas leidomės su Danute (kita erasmus studentė lietuvaitė) į kelionę po šiaurės Portugaliją. Aplankėme Bragos miesta, Guimaraes ir Viana do Castelo. Gaila tik kad antrą dieną oras nebuvo labai jau mielas :(

Šeštadienį kartu su Danute išsiruošėm į Lisaboną - pasitikti atvykstančios mano buvusios klasiokės Eglės. Pirmąjį vakarą praleidom su Lisabonos erasmus studentais, pas kuriuos namučiuose prisiglaudėm. Kitą dieną, per vėlykas, leidomės pasižvalgyti po Lisaboną :) susidaužėm šokoladiniais kiaušiniais (mat tikrų neturėjom). Buvo tikrai nepaprastai graži, saulėta diena. Ir apžiūrėjom tikrai nemažai :) dar netgi ir pašokom pagal brazilišką muziką (aš dar ir su brazilu pašokau :D). Vakare nors ir buvo noro išlysti pasižvalgyti po naktinį Lisabonos gyvenimą, bet visiškai nebuvo tam jėgų… tad greitai susirangėm salo lovytėse ir užmigom. Kitą dieną nuvažiavom į Pinhal Novo - miestuką, kuriame gyvenau savanorystės metu. Ten susitikom su mano dviem draugais. Su jais važiavom į Arrabida kalnus - tikrai nepaprastai gražią vietą. Atrodo abi lietuvaitės liko patenkintos :) Vakare parkeliavome į Coimbrą.

Labai gaila, bet po to visą savaitę oras buvo tiesiog laaabai nemielas - pliaupė nuolat, su trumpomis pertraukomis… Mano klasiokė aplankė dar Porto miestą, ir šiek tiek apsižvalgė po Coimbrą. Bet vis tiek nesmagu, kai per tokį orą nesinori niekur eiti… Ir mano sveikatėlė sušlubavo nuo to lietaus.. Na bet tai nesutrukdė mums ketvirtadienį pasiausti :) nusprendėm, kad reikia bent jau vieną dieną paūžti, o kartu ir lietuviškai atšvęsti mano gimtadienį :) tad visos išsipuošėme ir pradžioj susirinkom pas mane. Čia begurgšnodamos iš lietuviškų gėrimų padarytus kokteiliukus pasižiūrėjom filmą apie mano vaikystę :))) smagu pasižiūrėti į save prieš 20 metų :D na o po to - aprodėm Eglutei “keletą” Coimbros barų ir diskotekų. Et, negaliu nepasidalinti įspudingiausia vakaro dalimi.. nors bijau kad tikrai nedaugelis suprasit to momento nuostabumą, na bet pabandysiu…

Taigis, išėjusios iš vieno erasmus baro, prie senosios katedros pamatėme tradiciniais studentiškais rūbais apsirėdžiusius studentukus, kurie visai neseniai dar grojo tradicinę Fado muziką.. bet deja, viską jau buvo susikrovę ir ruošėsi eiti namučio.. O aš taip užsinorėjau savo gimtadienio proga išgirsti dar bent vieną dainą… Ir didelis AČIŪ Danutei ir Eglei, kurios išdrįso prieiti prie tų nuostabių vaikinukų, ir paprašyti, kad jie mano gimtadienio proga ką nors pagrotų. Beje, daugelis jų - medicinos studentai!!! Taigis, vienam šiek tiek pasilaužius, galiausiai jie nusprendė padainuoti vieną dainą man. Mus visas tris apgaubė savo studentiškais apsiaustais (kas beje yra labai didelė garbė..) ir sudainavo serenadą (na tokią, kurią dainuoja paskutinio kurso studentams išvykstant…) Buvo nepaprasta!!! Klausyti serenados, dainuojamos asmeniškai man, krūvos gražiū studentų medikų :)))) vos neapsiverkiau…. Nepaprasta akimirka, kuri ilgam išliks atmintyje :)

Penktadienį išlydėjau Egle į Lisaboną, o pati skubėjau krautis daiktų… Juk kitą dieną turėjau išvykti pati į Lisaboną, iš kurios - skrydis į Madeirą, nepaprastai gražią Portugalijos salą… bet apie tai - kitame įraše :)

Žinau, šiek tiek apsileidau… kovo gale rašyti apie vasario mėnesio nuotykius šiek tiek keistoka, bet ką jau čia :D

Vasario pradžia gana rami. Na tik neskaitant to, kad teko atsisveikinti su daugeliu Portugaliją paliekančių draugų… Galiausiai išsilaikiau ir paskutinį egzaminą, tad kadangi jau žinau visus rezultatus, galima pasidžiaugti (ar paliūdėti) savo rezultatais :)

Kaip žinia, čia vertinama 20 balų sistemoje. 18-20 gauti yra labai jau nerealu… nes jei raštu egzaminą laikai, ir kvepia kuriuo nors iš šitų pažimių, turi eiti laikyti papildomai žodžiu ir apsiginti, įrodyti, kad esi to vertas. Tad realiausias pažimys, tuo labiau kaip erasmus, įsivaizduokime yra 17 (lietuviškai - 9).

Laikiau iš viso 8 dalykų egzaminus (kai kurie susidėjo iš praktinės dalies ir teorinės). Tad štai rezultatai (pirmas pažimys portugališkoje sistemoje, skliausteliuose - lietuviškoje).

Gastroenterologija 12 (7),
Dermatologija 12 (7)
Psichiatrija 13 (7)
Kardiologija 15 (8)
Pulmunologija 15 (8)
Reabilitacija 11 (6)
Portugalų kalba 16 (9)

Na ir dar vieno pasirenkamojo, klinikinės mitybos, ėmiau ir neišlaikiau (labai jau nemielas testas buvo… net portugalų daug neišlaikė). Bet kadangi jis man nesvarbus, tai nepergyvenu dėl jo labai.

Aišku pažymiai nėra tokie, kuriais baisiai džiaugčiausi, bet kai pamislyjų, kad tai buvo pirmoji mano gyvenime sesija (esu pripratus mokytis ciklais, o ne sesijomis, tad sunkoka buvo ssigaudyti kaip čia mokytis), ir plius dar absoliučiai visa portugalų kalba.. tai labai neliūdžiu ir nepergyvenu, ir džiaugiuosi tuo, ką turiu :)

Pries pat paskutinį egzaminą savo vizitu Portugalijoje mane labai nudžiugino sesutė :) Kaip tik dieną prieš jai atvykstant galiausiai išlindo saulė ir baigėsi tris mėnesius trukęs lietingas sezonas. Tai daug džiaugsmo buvo ir man, ir mano sesutei. Kartu prisivaikščiojom po Porto miestą, išnaršėm mano Coimbros miesteliuką ir Lisaboną. Superinė savaitė buvo :)

Dar po savaitėlės atėjo tas džiugus laikas, kurio labai labai laukiau - kelionė savavitėlei namo į Lietuvą :)
Tą dieną, kai turėjau išvykti, nuo pat ryto buvo daug streso ir skubėjimo. Kadangi ta diena buvo nedarbo diena Portugalijoj, pirmas traukinys į Porto miestą buvo kiek vėliau, negu norėjosi… tik nuvykus į Porto miestą teko per 5 minutes teleportuotis iki metro stoties (visa laimė pavyko). Širdutė tai regis visą dieną kalė ne mažesniu kaip 100 apsisukimų per minutę greičiu :) Tada ilga kelionė lėktuvais: Porto - Frankfurtas, pora valandų poilsio Frankfurte ir tada Frankfurtas - Kaunas. Pamažu teko vis daugiau rūbelių apsirengti, kad nesušalčiau :)

Kauno orouoste mane pasitiko net keturi žmogeliukai: Aistulė, Vaidas, Valdas ir Vita :) Pokštininkai - su savimi turėjo plakatą, ant kurio parašyta buvo “Eglė, Portugalija” - mažu jie manęs, ar aš jų nepažinsiu po pusmečio :D :D :D

Išlindus į lauką pasidžiaugiau pirmą kartą šiais metais matomu sniegu :)

Vitutė išskubėjo namo, o su likusiais trim išskubėjome pas mane namučio, kur mano mamytė jau ruošė skaniuosius kotletukus :) Daug klegėjom mašinoj, kol privažiavome vieną iš paskutinių sankryžų netoli namučių… Nespėjau sureaguoti kas įvyko, bet kai pasukome į kairę, pamačiau atlekiančia dideliu greičiu mašiną… O tada BUM!!! Mano galvelė smūgio metu gerokai pabučiavo stiklą. Laaabai skaudėjo. Kai pabandžiau atsistoti - nekaip sekėsi, bo planetos kažkaip man labai sukosi. Valdui didelis stresas, Vaidas sveikas, Aistė irgi šiek tiek susitrenkė. Man iškvietė greitąją. Teko skambinti mamytei ir sakyti, kad “vėluosim” į vakarienę.. Greitai įvykio vietoje atsirado ir mano sesutė, ir mamytė, ir greitukė, ir policija. Uždėjo kaklo įtvarą man ir išvažiavom į klinikų priimamąjį. Kaip man smalsu buvo pasižiūrėt kaip ten kas, alia kad mačiau tik lubas… Padarė kompiuterinę tomogramą galvos, peršvietė, pasakė kad viskas gerai ir išleido namo. Na dar prirašė minkštą kaklo įtvarą mėnesį laiko nešioti :D aišku žinojau, kad geriausiu atveju tai panešiosiu jį tol, kol būsiu Lietuvoj, nes Portugalijoj prie 20 laipsnių šilumos tikrai nesinorės.. Na grįžus namučio apie 12 h nakties gavau vis tik tų kotletukų, alia gaila, kad šalia nebuvo tų visų žmogeliukų…

Visą kitą laiką stengiausi išnaudoti bendravimui su pasiilgtais draugais. Viena diena - susitikimams Kaune. Kita diena - su geriausia drauge Rasyte. Vakare - tooselis su draugais skautais :) Dar viena diena - giminaičių lankymas, vakare - tooselis su grupiokais. Savaitgalį sudalyvavau skautų vadovų suvažiavime (labai smagu vienoje vietoje pamatyti daug savo pasiilgtų žmogučių). Dar viena diena - susitikimams Vilniuje. Ir norom ar nenorom savaitė baigėsi, ir teko vėl keliauti atgal.. Praleidau naktį Frankfurto orouoste ir galiausiai vėl buvau Portugalijoj..

Keista buvo.. Traip greit ta savaitė pralėkė, kad net nesupratau - buvau aš toj Lietuvoj, ar ne.. Grįžus atgal į Portugaliją iš vienos pusės šiek tiek su liūdesiuku buvau - per tą savaitę tikrai pajaučiau, kad turiu nuostabių draugų ir kad labai jų pasiilgau.. ir kad taip gera būna su jais… Bet iš kitos pusės - gal dar matyt reikia man čia pabūti, pailsėti nuo to stresinio gyvenimo Lietuvoje.. Čia jau šilta, beveik vasara, gyvenimas ramus ramutėlis, jokių stresų, jokių didelių pergyvenimų, niekuo nereik per daug rūpintis, nereik skubėt.. belieka tik džiaugtis gyvenimu… Bet į Lietuvėlę irgi norisi grįžti. Ir žinau, kad kuo labiau artės erasmus laikotarpio pabaiga, tuo bus sunkiau, nes tie du jausmai - noras dar pabūti Poprtugalijoj ir pasidžiaugti lengvu gyvenimu, ir kartu noras grįžti į Lietuvą, ten kur draugai ir visas tavo gyvenimas, - tie jausmai tik stiprės ir būdami labai priešingi plėšis širdutę į skirtingas puses..

Labai labai ačiū visiems, kurie rado laiko su manim susitikti, kurie padėjo tada, kai to labiausiai reikėjo, kurie buvo šalia.. Esat man tikrai labai svarbūs! Ir nepykit tie, kurių taip ir nesuspėjau pamatyti… liko jau visai nedaug, vos trys menesiukai - ir aš vėl grįšiu :) šį kartą su visam (na, bent jau dvejiems metams tai tikrai :D)

Taigis taigis, baiginėjantis semestrui ir daugeliui draugų besikraunant lagaminus namučio, sugalvojau ir aš susikrauti savo lagaminus.. Ne ne, namo dar negrįžtu, tik nusprendžiau pakeisti savo gyvenamąją vietą. Jau keletą mėnesiukų su savo labai geru draugu vokietuku Ralfu svarstėm, kad būt smagu gyventi kartu, ir kadangi jo vienas sugyventinis išvyksta, nusprendėm kad galėčiau persikelt į jo kambarį. Kadangi jis išvyksta tik vidury vasario, tad teko šiuo metu persikelti į kitą kambariuką.

Tad susipakavau į lagaminus, dėžutes ir maišelius savo turetelį ir nustebau - kaip per pusę metų sugebėjau užgyventi tiek :D tai kas tada bus dar po pusmečio? gal bus norinčiu atvažiuoti su sunkvežimiu manęs pasiimti??? na ok, užteks ir paprastos mašinytės :)

Štai kaip atrodė beveik viskas:

Pagal planus turėjau vakar kraustytis, alia Ralfas mobilųjį praganė, tad teko laukti kol jis jį susiras :) gal ir gerai - orelis tikrai nebuvo palankus kraustymuisi.

O štai šiandien - saulytė švietė ir buvo smagumėlis kraustytis. Į pagalbą atskubėjo Ralfas ir Jovita ir tryse smagiai sunešiojom mano daiktelius.

Beliko apsikuopti savo naująjį kambariuką ir išsidėlioti viską į šiokias tokias vietas (vis tik dar porą savaitėlių teks čia pagyvent).

Taigis taigis, jei sugalvosite mane pradžiuginti savo laiškučiu, atvirlaiškiu ar kokiu mielu siuntinuku - tai prašome nebesiųsti senuoju adresu. Dabar viską adresuokite štai taip:

Eglė Paulauskaitė

Rua Antero de Quental 35 - 3ºAndar

Coimbra 3000-032

Portugal

Kadangi dar savo kamabryje neturiu interneto (gal tik rytoj atkeliaus laidas), tad kol kas nesivaidensiu per daug internete.

Jūsų Eglutė

Originalus įrašas mano nelaimei paėmė ir išsitrynė, kai jau buvau bebaigianti, bet gal kaip nors atgaminsiu ką ten norėjau prirašyti.

Gal ir keistoka, bet taip, būdama ketvirtame kurse pirmą kartą susipažinau su tokiu dalyku kaip sesija. Iki tol ramiai sau mokiausi ciklais, dažnos kasdienės apklausos, kassavaitiniai koliai, kas mėnesį egzaminai.. O štai čia, pusmetį tikrai pakankamai tinginiavau (kai niekas nespaudžia, tai kažkaip ir nesimokai..), ir pagaliau sužinojau ką reiškia sesija… Ne labai mane ji džiugina, bet ką jau čia, užtat būsiu patyrus ką tai reiškia.

Viskas prasidėjo iš kart po Kalėdų atostogų. Nors tikroji sesija, per kurią turėjom laikyti teorinius egzaminus, turėjo prasidėti tik 12 d., bet prieš tai reikėjo išsilaikyti ne vieną praktinį ir pristatyti ligos istorijas…

Sausio 5 d. Paskutinė kardiologijos praktinė paskaita. Susirinkome vos keturiese. Dėstytoja papasakojo apie širdies nepakankamumą ir atsisveikinom. Tikrai liūdna buvo atsisveikinti, nes dėstytoja nuostabi, išmananti savo darbą, sugebanti pasidalinti savo žiniomis ir sudominti savo dėstomu dalyku.

Po paskaitos bandžiau peržengti save ir galiausiai nueiti į psichiatrijos skyrių, susirinkti ligos istoriją. Nežinau kodėl, bet labai nedrąsu man buvo… Jau ir taip sunkokai sekasi su ligoniais portugališkai susišnekėt, o čia tokiame skyriuje iš vis ne lengva… Bet šiaip ne taip, peržengiau save ir savo baimes, susikaupiau ir nuėjau. Pacientas ne itin noriai kalbėjo, ne visada suprato ko aš iš jo noriu, o kartais jau ir aš nebesuprasdavau ko pati noriu. Tad labai neišsamią susirinkau aš tą istoriją.

Vakare sėdau mokytis gastroenterologijos

Sausio 6 d. Gastroenterologijos praktinis egzaminas. Susirinkom septyniese, susėdom su dėstytoju į draugišką ratuką ir apturėjom taip vadinamą „pokalbį“. Dėstytojas papasakodavo kokią realią situaciją, o tada mūsų paeiliui klausinėjo – ką tai reiškia, kokį dar tyrimą darytum, kokia diagnozė ir t.t. Viso pokalbio laiką intensyviai žymėjosi kažkokius kryžiukus ant lapuko. Na vieną klausimą jaučiu tikrai nusišnekėjau – arba nesupratau gerai klausimo, arba dėstytojas mano atsakymo, arba vienas kito :D Tikiuosi visi išlaikėm, bet pažymių nesakė. Po „pokalbio“ sužinojau, kad reikia ir man pristatyti ligos istoriją, nors kažkaip tikėjausi kad jau išsisukau nuo jos..

Vakarą praleidau rašydama psichiatrijos, gastroenterologijos ir pulmunologijos ligos istorijas. Ne taip ir paprasta pasirodo, kai reikia prirašyti gausybę rišlių ir logiškų sakinių portugališkai. Bet šiaip ne taip įveikiau visas. Pulmunologijos atrodė stipriausiai, po to gastrai, o psichiatrijos, tai kaip jau minėjau – ne kas gavosi… Bet pagalvojau gal dėstytojas prisimins, kad aš erasmus, ir baisiai nepyks :D

Sausio 7 d. pristatau visas savo ligos istorijas. Neradau nei vieno savo dėstytojo, tad visas palikau „kažkam“ su viltimi, kad jos pasieks reikiamą adresatą.

Vakare sėdu prie dermatologijos. Bandau įsigilinti į paveiksliukus, jų aprašymus, šiek tiek pasiskaitau teorijos.

Sausio 8 d. Dermatologijos praktinis egzaminas. Ekrane iš viso parodė 6 nuotraukas, prie kiekvienos turėjom trumpučius aprašymus – reikėjo parašyti kuo tikslesnę diagnozę ir jos pagrindimą. Pirmąjį paveiksliuką tikrai žinau kad pataikiau – melanoma. Dar tris parašiau šiokias tokias diagnozes, bet tikrai dėl jų nebuvau tikra. O dar du paveiksliukai man iš vis nematyti atrodė, tad nesugalvojau net ką pameluoti… Nepasisekė… Ką darysi. Pasirodo besimokydama praleidau vieną temą (gal naktį nusprendžiau, kad ji nebaisiai svarbi), tai jaučiu kad iš jos ir buvo daugiausiai paveiksliukų…

Grįžus pasnaudžiau porą valandžikių ir sėdau prie fizioterapijos. Vakare keliavau į antra dalį šio egzamino (jei prisimenat rašiau apie pirmąją dalį dar lapkričio mėnesį, kur pirmasis išbandymas ir pirmoji nesėkmė buvo). Šį kartą sekėsi daug geriau. Ir testas aiškesnis atrodė, ir labiau jį supratau, ir jau tie testiniai žodeliai specifiniai aiškesni buvo. Ir net laiko užteko :)

Vakare jau jėgų nebebuvo vėl mokytis, bet reikėjo.. tai bandžiau apsispręsti ar sėsti iš kart mokytis, ir po to išsimiegot ramiai, ar pamiegot šiek tiek ir naktį keltis mokytis, ar keltis ryte.. Viską išsprendė mūsų nuostabieji namučiai – porą kartą dingus elektra, galiausiai dingo visai (laidai perdėgė). Tad priėmiau tai kaip ženklą ir ėjau sau ramiai miegoti.

Sausio 9 d.  Kėliausi 6h ryto ir sėdau mokytis pulmunologiją. Šį kartą reikėjo tik gerai išsistudijuoti savo parašytą ligos istoriją ir viską apie astmą. Nuėjus laikyti pulmunologijos praktinio egzamino kažkaip nieko neradau… Bet į šį dalyką ne tik studentai, bet ir dėstytoja visada vėluoja, tad ramiai laukiau. Galiausiai atėjo viena grupiokė – bet pasirodo į konsultaciją. Paaiškino, kad egzaminas yra prieš teorinį. Su dėstytoja susitariau dėl 19 d. Ir ramiai išėjau namo.. Nei tai pykt ant savęs nei ką, kad kėliausi anksti dėl egzamino, kurio tą dieną nėra… Nieko, žinios neprapuls.

Vakare nusprendžiau šiek tiek atsipūsti po tokios savaitėlės. Tuo labiau kad grįžo mūsų lietuvaitis Mantas su lauktuvėm iš Lietuvos :) ot džiaugsmo buvo.

Savaitgalį teko praleisti prie knygų. Nusprendžiau, kad nesugebėsiu pasiruošti dvejiems egzaminams, kurie turėjo būti pirmadienį, tad nusprendžiau dermatologiją atidėti (ir po to persilaikyti per papildomą sesiją), ir mokytis tik gastroenterologiją.

Sausio 12 d. Pirmoji tikrosios sesijos diena. Du egzaminai. Pradėjome nuo gastroenterologijos. Gavome 20 klausimų į kuriuos reikėjo trumpai atsakyti. Kai kurie buvo tikrai lengvi, kiti kiek sunkesni, o kai kur nelabai supratau ko iš manęs nori. Bet tikiuosi, kad išlaikiau.

Po to dermatologija. Kaip žinia ėjau nieko nesimokius. Norėjau tiesiog pasižiūrėti klausimus, kad žinočiau ką labiau mokytis, ką mažiau.. Kadangi testas, tai nusprendžiau, kad nieko neprarandu sužymėdama atsakymus. Galvoju gi bus smagu pasižiūrėti kiek neša mano bendras išprusimas ir kuklūs prisiminimai iš kuklaus pasimokymo praktiniam egzaminui.

Nuo antradieno sėdau mokytis pulmunologiją. Trečiadienį mokslus nutraukė Mantas – teko lydėti jį į priimamąjį, nes paskutinę savaitę Portugalijoj nusprendė pagadinti liga. Visą vakarą prabuvus priimamajame kažkaip jaučiausi pavargus ir nieko per daug nebenorėjau.

Penktadienį vėl trumpas atokvėpis su draugais. O savaitgalis – vėl prie knygų.

Sausio 19 d. Pagaliau pulmunologijos praktinis egzaminas. Jį laikau viena iš visos grupės (visi kiti laiko teorinį egzaminą per papildomą sesiją, tad ir praktinį tada laikys). Susėdom su dėstytoja, smagiai pasišnekėjom apie diferencinė d. Pagaliau pulmunologijos praktinis egzaminas. Jį laikau viena iš visos grupės (visi kiti laiko teorinį egzaminą per papildomą sesiją, tad ir praktinį tada laikys). Susėdom su dėstytoja, smagiai pasišnekėjom apie diferencinę diagnostiką, tyrimus ir gydymą. Toks sakyčiau visai jaukus pokalbis buvo. Ko nežinojau ar nesupratau – dėstytoja ramiai paaiškino. Sakė galiu būt rami – šią dalį tikrai išlaikiau (bet pažymio nesakė).

Sausio 20 d. Klinikinės mitybos praktiniai darbai. Aš ir dar vienas berniukas buvom praleidę šiuos darbus, tad teko atidirbti. Sudalyvavom vienoj konsultacijoj su dėstytoja, po to pacientę išmatavom, išklausinėjom jos maitinimosi įpročių ir išsiskirstėm (na dar reiks pristatyti aprašymą trumpą apie visą tai, bet čia kadanos…)

Sausio 21 d. klinikinės mitybos teorinis egzaminas. Vyko senajame fakulteto pastate. Kadangi ten turėdavau tik portugalų kalbos paskaitas ir fizioterapijos egzaminą, tai nelabai ką ten pažįstų. Teko gerokai pablūdyt kol susiradau vieną iš egzamino auditorijų. Bet kadangi visus sodina pagal pavardes, o erasmus visada būna pačiam gale, tai teko dar su dviem kitom auditorijom susipažinti, kol galiausiai gavau vietą. Egzaminas neatrodė labai jau sunkus, bet žiūrėsim kaip čia su rezultatais bus.

Dar dvi dieneles praleidau prie kardiologijos. Gerai kad šią visą savaitę žiauriai lyja, tai ne vien namie tupiu, kad mokytis reikia, bet ir šiaip nesinori niekur eit…

Sausio 23 d. Dar du egzaminai. Kardiologija ir pulmunologija. Laikom net visi šeši žmonės :D Gavom abiejų dalykų testus kartu, tad galėjom pradėt nuo kurio norėjom, ir bet kada sugrįžti prie jau padaryto. Iš duotų 2,5h prie abiejų egzaminų praleidau 1h… Kardiologijos 40 testinių klausimų, pulmunologijos – 25. Nemėgstu ilgai sėdėti prie egzamino. Parašau ir einu, nes jeigu ilgiau sėdėsiu, tai pradėsiu viską taisyti, ir dažniausiai ne į geresnę pusę.

Psio, poilsis… Nusprendžiau kad savaitgalis skirtas bus poilsiui. Penktadienį atsisveikinom su Vaida – ji jau išlėkė namučio į Lietuvėlę.. darosi liūdna, nes vis po truputį visi išsilakstys, ir liksim vos keliese antram semestrui (su kuriais bendrauju). Šeštadienį – nieko baisiai nenuveikiau, tik vakare sugebėjau išlysti ir su Jovita nulėkti pasižiūrėti gražaus filmo į kino teatrą. O sekmadienis tai iš vis totali nieko neveikimo diena :) Lova, miegas, kompiuteris, internetas, filmai, žurnalų ir knygų skaitymas.. Žodžiu ramiai laiką leidau savo urvelyje :) o kartais visai smagu, po tiek dienų mokslo paimti ir atsipūsti…

Šiandien apsikuopiau savo namučius ir pradėjau pakuotis daiktus – šios savaitės pabaigoj ruošiuosi išsikraustyt į naujus namučius. Gyvensiu šiek tiek toliau nuo ligoninės, bet turėsiu šiek tiek didesnį kambarį su dideliu balkonu ir nepaprastai gražiu vaizdu į miestą. Ir be to – mano sugyventinis, kuris gyvens kitame kambaryje, ir su kuriuo dalinsimės tuo didžiuliu balkonu, bus mano labai labai geras draugas vokietis Ralfas (būkit ramūs, tikrai tik draugas ir nieko daugiau – jam labiau patinka berniukai nei mergaitės :D).

Vakare atlėks pas mane Jovita ir Ralfas, gaminsime mano firminius cepelinus su grybų įdaru :) niam niam.. jau dabar noriu.

O nuo ryt – vėl atgal prie knygų. Reik pradėt ruoštis paskutiniam egzaminui – psichiatrijos (čia tuo atveju, jei visus kitus išlaikiau…). Jis dar negreit, tik vasario 13 d. , bet reik išmokt viską anksčiau, mat jau 11 d. Mano sesutė atskrenda mane aplankyti, tad visą dėmesį ir laiką skirsiu jai.

Hey, ir liko mažiau nei mėnesiukas, ir aš parskrisiu namolio.. jau dabar prieš užmigdama vis dėlioju planus, ką čia reiks nuveikti, kur nukeliauti, ką aplankyti, su kuo susitikti, ko atsivalgyti… Mmm… bus nuostabus pirmosios sesijos užbaigimas, ir naujojo semestro pradžia :)

P.S. kadangi šis blogas labiau skirtas mano įspūdžiams apie Portugaliją, o man kartais kyla noras parašyti šiaip savo minteles ar dar ką nors, ne tik apie Portugaliją, tai sukūriau dar vieną savo blogą. Rimties ir užsiėmusiems žmonėms, neturintiems laiko niekalams, siūlau blogo neskaityti. Bet adresiuką įdedu, kad po to nesakytumėt, jog nesakiau :D

www. blogas.lt/zvake

Keistas jausmas… dideli ir visiškai tušti namai. Taip tylu tylu ir ramu… ir šiek tiek nejauku. Nors atrodo ir nebendrauju be galo daug su visais butuko gyventojais, bet matyt pripratau prie jų buvimo “kažkur šalia”, prie šviesų durų langeliuose, prie atsitiktinių trumpų susitikimų koridoriuje ar virtuvėje.. O dabar taip tuščia tuščia…

Lyg galėčiau sėdėt ir visą dėmesį sutelkt mokslams… bet nesigauna, kad ir kaip norėčiau. Pagaliau galiu išsimiegoti iki soties, tad anksčiau vidurdienio niekaip nesugebu atsikelti. Po to - filmai, Hausas, knygų skaitymas, bendravimas internete.. nesugebu ir anksti miegot nueit - vis kažkaip apie 3-4h. Vieną dieną pradžiugina Vaida su Jovita - pavakarieniaujam pas mane (vis smagiau nei po viena namuose tupėt). Kitą dieną išlekiam pasižmonėti su Vaida po miestą - ar vis dar yra gyvų?? radom :D ir anksti namo negrįžom.

Ir štai tikėtai ar netikėtai atskubėjo Kūčios. Puse dienelės sukausi virtuvėje ir gaminau grybukus pagal mamytės receptuką. Po to nuskubėjau pas Vaidą. Ten jau Vaida su Jovita įnirtingai sukosi virtuvėje - žuvytė, krabai tešloje, mišrainytės… Greitai ir aš įsisukau - paruošiau kisielių :) prie lietuviškos vakarienės pakvietėme prisijungti ir vieną vengrą, kuris liko vienas. Su juo visaip bandėme sutrinti aguonas aguonpieniui (mat mėsmalės ar kažko panašaus neturėjome) - sakyčiau įdomiai gavosi :D Ir galiausiai susėdome vakarieniaut. Geras jausmas - taip šilta ir jauku, taip daug lietuviško maistelio ir toks neįtikėtinai gausus stalas… Matyt tos pastangos, kurias kiekviena sudėjome ruošiant maistelį ir stengdamos padaryti taip, kad visos pasijustume tarsi namie, tikrai nenuėjo veltui :)

Bet įpusėjus mūsų smagiai vakarienei šiek tiek teko visiems sunerimti. Vaida jau visą dieną skundėsi inkstų skausmais, bet pradėjus vakarieniauti jie paūmėjo… nuėjo pailsėti, bet poilsis nepadėjo. Svarstėm kviesti greitąją ar ne. Kol galiausiai supratom, kad nieko kito nelieka, nes mūsų Vaidutė jau nei pasėdėt, nei pagulėt negalėjo. Pasvarstėm ar tik neturi akmenukų inkstuose..

Kadangi iš visų vakarieniavusių vienintelė šneku pakankamai gerai portugališkai, tad man teko garbė skambinti greitukei. Greitukė atlekė per 20 minučių nuo iškvietimo. Per tą laiką Vaidutei jau visai ne kas pasidarė. Atvykusiems medikams paaiškinau kas nutiko, pamatavo pulsą ir išskubėjom su ja į ligoninę. Pasirodo greitukės medikai net nuskausminamųjų negali suleisti.. tad visą kelią Vaida raitėsi iš skausmo. Atvykus į priimamąjį deja bet kartu su pacientais nieko neįleidžia. Bet mūsų atvejis kitoks - mane praleido, kad galėčiau išversti ką sako Vaidą ir ką medikai. Ligoninėje buvome kažkur apie 00.20 h. Dar teko šiek tiek palaukti kol priėjo medikė ir apžiūrėjo Vaidą, ir galiausiai suleido nuskausminamųjų. Padarė rentgeną, ekografiją (čia kaip medicinos studentė įsiprašiau į vidų pasižiūrėti ką ten pas ją inkstukuose ras). Diagnozė - inkstų akmenligė. Dar šiek tiek pabuvus ligoninėje apie 2 h galėjome keliauti namučioPrieš tai dar teko susimokėti už visas paslaugas apie 25 eurus (iš jų beveik 10 eurų vien už greitukę). Praėjus skausmams Vaida aišku vos ne pašoko iš lovos, sako lekiam į Bigorną (baras, kuriamte tą naktį turėjo susirinkti Erasmus studentai, pasitikti Kalėdų). :D sėdome į taksą ir grįžome pas Vaidą namučio. Ten pabaigėme savo Kūčių vakarienę ir apie 5h ryte sugulėm miegučio.

Ryte mane pažadina skambutis. Anoje ragelio pusėje - visa giminėlė :) smagu visus išgirsti, tik bėda kad mano balselis tikrai nekokios formos buvo.. ir šiaip paskutinėmis dienomis pakimus, o dar tik prabudus, tai vos prašnekėjau.

Išsilakstėm trumpam namučio o vakare vėl susitikom pas Vaidą. Nusprendėm paveizoti porą filmų. Tik Vaidai vėl skausmeliai prasidėjo, tad mumi su Jovita teko misija - eiti per Kalėdas ieškoti veikiančios vaistinės :) visa laimė yra toks dalykas kaip informaciniai telefonai, kurie tai pasako :D tad nusigavom pėstute į miesto centrą ir nupirkom išrašytų vaistųkų. Jų išgėrus Vaidutė smigo kaip angeliukas, o mes sau ramiai pabaigėm žiūrėti filmą ir iškeliavome namučio.

Gruodžio 26d. - apie pietus skambina Vaida ir klausia ar nenoriu vėl pasivaikščiot iki priimamojo, mat skausmai nepraeina ir visai pajudėt negali. Šį kartą vietoj greitukės sėda į taksą (vis pigiau), susitinkam prie ligoninės vartų. Lėtu vėžlišku žingsniuku nukeliaujame iki priimamojo. Jovita mus palieka ir iškeliauja pas mane namučio laukti - vis arčiau ligoninės. Vaidą paguldom ant lovytės, o aš einu jos užregistruoti. Galiausiai patenkam į priimamojo salę… o jau žmonių tai oj oj… lovos dviem eilėm stovi. Pradžioj atsiduriam prie pat išėjimo, ant praėjimo. Po to eigoje vis su lovyte Vaida keliavo… Ir štai prasideda ilgasis laukimas. Atkeliavome apie 17h. IR vis laukėm laukėm. Aš prisėst nelabai turiu kur, nes visur pilna ligoniukų, tad kantriai stoviu prie Vaidos lovos. Ji vis karts nuo karto nulūžta. Daktaro dėmesio sulaukėm tik po 4,5h (apie 21.30) dar po pusvalanduko ir nuskausminamųjų suleido. Nusprendė dar kartą padaryti ekografiją (gal tikėjosi ką nors naujo atrasti nei prieš pusantros paros). Tyrimų rezultatų ir daktarų sprendimo palaukėm dar apie 3h, kol galiausiai 1h nakties pasakė, kad guldo Vaidą į intensyvios terapijos skyrių. Per visas aštuonias laukimo valandžiukes galėjau iki valios prisižiūrėti medikų darbo :) stebėjau kaip kuris apžiūri pacientą, kaip sukosi visi kaip vijurkai. Stebėjau pacientus, klausiausi kaip jie visi skundžiasi kad ilgai laukia ir niekas neapžiūri. Pati irgi kartais galvojau, kad ilgokai tenka laukti. Bet matydama kiek daug žmonių ir suprasdama, kad medikai yra tokie patys žmonės ir vienu metu negali apžiūrėti dešimt ligonių, buvau kantri. Juk kažkada ir aš suksiuos taip, kaip ir jie…

Apie pačia ligoninės sitemėle. Atkeliavus ligoniui ir jį užregistravus, jis gauna ant rankos tokią spalvotą juostelę (tokias, kur per koncertus užklijuoja ant rankos). Yra trys spalvos: žalia, geltona ir orandžinė. Šios spalvos kaip supratau reiškia pirmumą ir skubumą. Pirmą kartą kai atvykom, Vaida gavo orandžine apyrankę (gal dėl to kad su greituke atlėkėm), o kitą dieną - geltoną. Viskas labai kompiuterizuota. Priimamąjame krūvos kompiuterių - vieni centrinėje patalpos dalyje prie stalų, kiti ant sienų sukapinti. Ligos istorijas gydytojai rašo tiesiai į kompiuterį. Prie monitorių užmačiau raudoną švieselę, tai pradžioj mąsčiau kad gal su savo darbo kortelėmis turi priėjimą prie duomenų. Bet vėliau pamačiau, kad ne kokią kortelę ten nuskanuoja, o piršto anspaudą. Žodžiu viskas vyksta taip: daktaras griebią kokią ligos istoriją, susiranda kur nors didelėje patalpoje gultinti ligonį, jį apžiūri, prieina prie kompo, nusiskanuoja pirštuką savo ir suveda viską. Pacientas be apyrankės gauna daug lipdukų su barkodais (barkodas beje ir ant apyrankės išspausdinamas), kuriuos po to klijuoja ant visos medicininės informacijos (ligos istorija, tyrimai, išrašyti medikamentai). Išeinant iš ligoninės gauni vokelį (vėl gi su savo barkodu), kuriame atspausdinta (vadinasi ir paprastiems žmonėms įskaitoma) trumpa ligos istorija ir rekomendacijos.

Iš ligoninės išjudėjau jau baisingai pavargusi… parsirandu namo, o ten Jovita užsižiurėjusi daktarą Hausą negirdi mano skambučio ir baladojimo į duris (raktus jai daviau, tad su kuo įeiti neteuriu). Telefono sąskaitoj pinigų - nulis… prastovėjau gal pusvalanduką prie savo namų durų. O taip nuovargis ima, taip norisi miego ir valgyt… Sugalvojau kad gal apačioje prie įjimo esantis skambutis yra garsesnis nei mūsų durų, tad su juo šiaip ne taip prisišaukiau ir įėjau į namučius :)

Taigis, paguldė mūsų Vaidutę. Kitą dieną keliaujame jos aplankyti. Dar prieš išeidama paklausiau kada lankymo valandos. Sužinojus kiek nustebau - intensyvios terapijos skyriuje gulinčius galima lankyti 14.30-15h ir 19.30-20h! Po pusvalanduką ir tik po du žmones. Įeinant gaunam lankytojo kortelę. Nors kaip po to pagalvojom, gal ir gerai kad taip trumpai ir visų pacientų lankytojai ateina vienu metu, tai po to palatoje ramybė ir visi gali ramiai sau sveikti :D

Kitą dieną perkelė jau į skyrių. Ten jau lankymo valandos kiek laisvesnės. Bet kaip Vaida sake - daug blogiau, nes tada pilna palata žmonių, nei pamiegot gali, nei knygos paskaityt… Apsilankėm keletą kartų, atnežėm lietuviškų žurnalų, knygų, kad būtų ką veikti. Daktarai kol kas nesako kiek ją laikys.

Taip smagiai kasdieną Vaidą lankėm iki pat Naujųjų metų. Ir vis tikėjomes, kad bent naujiems ją paleis iš ligoninės. Galiausiai naujųjų metų išvakarėse jau galėjo parlėkti namučio.

Ilgai nežinojome kur švęsim naujuosius (jau buvo mintis, kad teks ligoninėje :D). Galiausiai sužinojome, kad bus vienas tooselis, pas vieną mūsų draugę portugalę. Susirinko ten šiek tiek portugalų, šiek tiek erasmus studentų. Pradžioj tai visi maždaug dviem frontais pasiskirstę buvo - portugalai salione, erasmusai virtuvėje. Kiesta kažkaip, nelabai savi žmonės… Likus penkioms minutėms iki naujųjų susimastė ką čia reik daryt - eit į lauką, ar ne. Mes aišku tai buvom už lauką, alia galiausiai kažkaip ir neišėjom. Gal ir gerai - fejerverkų vis tiek toje vietoje nei vieno nebuvo. Čia mat portugalijoj fejerverkai yra uždrausti dėl gaisrų dažnumo. Būtina turėti licenziją. Tad tik tam tikrose vietose būna. Mūsų miestelyje kiek žinau turėjo būti prie upės, bet mes kadangi visai kitoje vietoje - tai nieko nematėm. Kai stuktelėjo dvylikta, visi pradėjo laistytis šampanu. Pagal portugalų tradiciją - reikia suvalgyti dvyliką razinų, sugalvojant su kiekviena po norą. Kažkaip nesupratau kas ten įvyko.. visi laistosi :D na tai tipo “sveikinu” :D tai su kai kuriais atsibučiavom ir toliau toosas vyko. Jau šiek tiek pradėjo visi maišytis ir daugiau bendrauti. Kažkada naktį nusprendėm, kad reikia pakeisti aplinką ir išjudėjome į vieną diskoteką. Ten pratesėme savo naujametinį tooselį. Parsiradus atgal į pirminę vietą prisėdau ant sofkutės ir… nulūžau. Prabudus jau neberadau savo kompanijonių Vaidos ir Jovitos, tai visa laimė kad dar vengras su kuriuo gerai sutariu kaip tik ruošėsi išjudėti, tai kartu pajudėjom namo.

Kadangi nuovargis gerokai buvo mane paėmes, tai grįžus namučio lūžau ir pirmąją metų dieną pramiegojau… :D

Kitą dieną teko keltis anksokai - išsiruošiau į Pinhal Novo, miestelį, kuriame visus metus gyvenau, kai pirmą kartą atvažiavau į Portugaliją savanoriauti. Ten mane pasitiko Christinė (vokietė su kuria gyvenau), kuri atvyko paviešėti trumpam ir jos vaikinas Miguel. Et, keista sugrįžti ten, kur viskas prasidėjo.. kur lašelis po lašelio įsimylėjau portugaliją.. kur išmokau kalbėti, kur pirmą kartą susidūriau ir susipažinau su portugalų kultūrą… Beveik po keturių metų vėl pasivaikščioti tomis pačiomis gatvėmis - smagumėlis. O dar baras, kuriame praleista tiek vakarų… Jis ganėtinai pasikeitė - po remonto tapo gražesnis ir rimtesnis :)

Vakare pavyko prisikviesti keletą ilgai ilgai nematytų draugų. Smagu, kad ir žmogeliukai, kurie nelabai buvo draugai, bet teko bendrauti - prisiminė mane, ir net mano vardą :D Et smagumėlis, susėdi su žmogeliukais, kurių nematei taip ilgai, o atrodo, kad matėmės vakar… na gal prieš savaitę :) taip smagu smagu… Ruošiausi pabūti tik vieną naktį, bet vienas draugas pasakė, kad gali tik kitą vakarą pasimatyti, kiti draugai pakvietė pavakarieniauti drauge, tad nusprendžiau kad viena dienai baisia nieko nepakeis ir pasilikau dar vienai nakčiai :)

Kitą dieną nusprendėme pasižvalgyti po gražiąsias apylinkes ir mano prašymu nukeliavome į šalia Setubal miestelio esančius kalnus… Groooožis neišpasakytas :) vakare susitinkame su keliais draugais pavakarieniauti :) čia galiu įterpti trumpą pasakojimą apie tuos draugus. Tai Luis ir Liliana. Luis buvo mano draugas geras, Liliana - Christines. Vieną vasaros vakarą nusprendėme pas savo namuose padaryti vakarienę, ir nusprendėm pasikviesti kelis draugus. Aš pasiūliau pakviesti Luis, Christine - Liliana. Jie nebuvo pažįstami (mes aišku jokių intensijų neturėjom). Buvo nepaprastai jaukus vakaras, su dainomis, gitaros skambesiu, vynu ir žvakės šviesa… Ir ten užgimė kažkas tarp tų dviejų prieš tai nepažįstamų žmogeliukų :) po keturių mėnesių jie pradėjo draugauti ir ta draugystė vis dar tebesitęsia :) prisiminėm draugiškai visi tą vakarienę :)

Vakare vėl susibėgom į Costa bar, pasirodė ir kiti dar nematyti draugai :) žinoma, kaip senais gerais laikais reikėjo pažaisti žaidimą mūsų labai pamėgtą - Quis. Klausimai apie istoriją, sportą, gamtą, kultūrą :) labai smagu kai žaidžia daug žmonių, nes visi žino daug skirtingų dalyių.

Kitą dieną iš pat ryto dviese su Christine nusprendėm aplankyti dar du žmogeliukus (na tiksliau tris). Tai viena lenkaitė, kuri savanoriavo tam pačiam projekte kaip ir aš (dar prieš mane). Besavanoriaudama susipažino su vienu portugalu, su kuriuo štai jau dabar susilaukė sūnelio :) pasisvečiavom pas juos ir po to teko skubėti man į autobusą - dar laukė ilgas kelias namo. Pinhal Novo - Lisabona, Lisabona - Coimbra…

Tikrai nuostabus laikas buvo.. tik dabar jau baigiasi tos atostogos, per kurias taip ir neradau laiko mokytis, ir prasideda rimtieji išbandymai…

Pirmadienį teko galiausiai susikaupti ir nueiti susirinkti psichiatrijos ligos istoriją.. tikrai nelengvas dalykas daryti portugališkai. Manęs pacientas dažnai nesuprato, aš jo taip pat… ką darysi - teks šiek tiek kūrybos pridėti. Naktį praleidau prie gastroenterologijos. Šiandien buvo praktinis egzaminas. Susėdome septiniese ratuku aplink dėstytoją ir “kalbėjomės” - diskutavom apie tam tikrus ligų atvejus, paeiliui atsakinėjom į jo užduodamus klausimus. Man kaip visada jį surpasti nebuvo lengva, nes tai greičiausiai ir neaiškiausiai kalbantis dėstytojas, bet nieko… jis neklausė manęs baisiai sudėtingų klausimų. Gal vietom ir nusišnekėjau, bet bent į porą klausimų žinau kad tikrai gerai atsakiau.. koks bus jo vertinimas - nė neįsivaizduoju, bet jau dzin.. vienas praktinis egzaminas jau praeityje.

Grįžus namo sėdau prie ligos istorijų - jų iš viso teko parašyti tris: pulmunologijos (apie astmą), gastroenterologijos (opinis kolitas) ir psichiatrijos (alkoholizmas). Gal ir nebaisiai aš čia protingai prirašiau, bet tikiuosi kad dėstytojai griežti nebus :) ryt jas visas reiks pristatyti.

Ketvirtadienį laukia dermatologijos praktinis egzaminas - gausime šešias trumpas ligos istorijas su paveiksliukais ir reikės parašyti ir pagrįsti diagnozes. Dar nieko nemoku, tad laukia ryt ilga diena ir naktis… Taip pat ketvirtadienį vakare - antroji dalis fizioterapijos egzamino (kur kažkada rašiau apie pirmąjį išbandyma, kuris atrodo nebuvo labai sėkmingas). Tikiuosi pavyks abiems pasiruošti…

Penktadienį - pneumonologijos praktinis egzaminas. Su dėstytoja aptarinėsim mano parašytą ligos istoriją. Na čia tik apie astmą daugiau reiks pasiskaityt (nes sakė labai į šonus neklausinės), tad manau sugebėsiu pasiruošti per ketvirtadienio vakarą :D

Ir štai pirmadienį - gastroenterologijos ir dermatologijos bendras egzaminas… jam kažkokiu būdu bandysiu pasiruošti per savaitgalį.

Štai tokia laukia manęs pirmoji egzaminų sesijos savaitė.. po to šiek tiek turėčiau atsipūsti, nes kiti egzaminai tik po dviejų savaičių, o paskutinį laikau tik per pakartotinę sesiją vasario mėnesį, tad turėsiu pakankamai laiko jam pasiruošti…

O kol kas - laikykit kumščius už šiuos mano atskubančius įvykius.. tikrai nerimo daug, atrodo ta portugalų kalba sunkesnė pradeda darytis, bet vis dar tikiuosi kad viskas bus gerai, ir sugebėsiu išsilaikyti viską iš pirmo karto :)

P.S. liko 36 dienos iki sesutės vizito pas mane Portugalijoje ir 49 dienos iki mano sugrįžimo lietuvėlėn :) happy happy happy :P

labos nakties visiems, randantiems tam laiko, ir mokslingų naktų tiems, kurie gyvena sesija ;)

Et tas gruodis… visą mėnesį taip ir neradau laiko prisėsti parašyti ką veikiu ir kuo gyvenu, tad dabar susikaupkite, bandysiu kaip nors trumpiau aprašyti savo nuotykius (bet kaip žinia, man ne visada tai pavyksta :D)

Paskutinis lapkričio savaitgalis prasidėjo Erasmus drinking competition… Nors masčiau nedalyvauti, bet kažkaip draugai išsitempė. Turėjome sudaryti komandas po 5 žmogeliukus, minimum viena panelė. Mūsų komanda - dvi lietuvaitės, du vengrai ir čekas. Diena nebuvo pati gražiausia, visą dieną lijo, ir visai nesinorėjo niekur eiti - na bet jau startinis mokestis sumokėtas, tai kaip čia praleisi ;D susirinkus gavome instrukcijas, kaip kas vyks, už ką kiek balų yra skiriama ir už ką atimama. Žodžiui viskas vyksta taip - gavome žemėlapį, kur pažymėti 6 skirtingi Coimbros barai. Turim aplankyti juos visus pagal eiliškumą, kuris mums duotas. Kiekviename bare gauname kiekvienas po tradicinį gėrimą. Turime atsakyti į du užduotus klausimus (daugiausiai apie Portugalijos kultūrą). Jei norime - galime įsigyti papildomus gėrimus (už juos gaunami papildomi taškai). Kiekviename bare praleisti galime apie 7 minutes. Na ir ką - iškeliavome tiesiog gerai praleisti laiką :) galiausiai visi susirinkome erasmusų bare. Ne visiems žinoma šios varžybos baigėsi geruoju - kai kuriems prireikė draugų pagalbos parsigauti namo, kai kuriems prireikė ir rimtesnės - medikų pagalbos… Pargrįžau namo neįtikėtinai anksti (palyginus pagal kitus erasmus toosus) - apie 3 nakties..

Kitą rytą deja nebuvo labai lengva keltis, o juk turėjau anksti būti autobusų stotyje ir iškeliauti į Lisaboną. Kadangi šiek tiek pramigau, teko griebti taksą. Suspėjau :) susitikau stotyje su Ralfu ir jo dar viena drauge angle-prancūze. Pajudėjome į Lisaboną. Visą kelią žinoma miegojau. Atvykus pirmiausia nusigavome į butuką, kuriame apsistosime. Visai tokį neblogą pavyko išsinuomoti, ir pakankamai pigiai. Ralfas turėjo vykti į orouostą pasitikti savo atvykstančio draugo, tad aš pasinaudojau proga dar šiek tiek pamiegoti. Prabudus susipažinau su Ralfo draugu Martin. Pavakarieniavome ir keliavome į Bairro Alto - žinomiausias Lisabonos barų kvartalas. Užėjome į barą, kur grojo latino muzikėlė :) ten po kiek laiko atsigavo mano viena draugė Luisa, su kuria susipažinom kai savanoriavau Portugalijoj :) Smagu pamatyti senus draugus. Šį vakarą neužsibuvau ir su visais netraukiau dar pasišokti į diskoteką (kiek galima… reikia kartais gi ir poilsio :D), tad viena sau ramiai parlingavau namo per lietų ir nuėjau miegučio.

Kitą dieną žinoma visi ilgai miega, nes užsibuvo ilgai diskotekoj. Nieko tokio - miegoti man patinka, tai labai nesiskundžiau :D apie pietus išsijudinom ir nusprendėm apsilankyti Belem - kur yra pati geriausia tradicinio portugališko deserto - Pastel de Natas kepyklėlė. Kadangi pasirodo Lisabonoj taip pat atvykę dar daug anglų (erasmusai COimbroj), tai reikėjo mums būtinai su jais susitikti… Laukėm ir laukėm.. ir dar laukėm.. o oras tikrai nelepino - tai saulytė vos išlenda, tai pliaupia lietutis… Pradėjo jau mane nervinti tie anglai.. specialiai į Lisaboną važiavau TIK su keturiais žmogučiais, kad nereikėtų visos gaujos laukti ir ramiai galima būtų visur pasivaikščiot, o čia vis tiek reikėjo kažkokios gaujos laukti (kurie dar be viso kito net nėra mano draugai.. tik pažįstami iš matymo). Na nieko, teko prisiderinti prie daugumos. Galiausiai nusigavome į kepyklėlę ir suvalgėme tų nepakartojamų desertų… MMMmmmm… Kai išėjome jau pradėjo temti. Bet vis tiek dar aplankėme toje vietoje keletą svarbių vietų ir paminklų, pasivaikščiojome paupiu.

Kai pargrįžome kažkaip jau ir jėgų nebebuvo, nors ir aplankėme nedaug.. gal tas laukiams ir lietus išvargino? Visi vėl nusprendė lėkti pasibaliavot su anglais, bet man kadangi noro didelio nebuvo, tai aš pasilikau namie pažiūrėti filmų. Susiradau filmą apie erasmus (vienas prancūzas erasmus atlikinėjo Ispanijoj). Fantastiškas filmas, ypač kai šiuo metu labai daug visko to pačio išgyvenu :) daugelis smulkmenų tikrai sukėlė šypseną ir toks geras jausmas pasižiūrėjus tą filmą - suprantu, kad kiekvienais metais tūkstančiai studentų tokių kaip aš išvyksta ir patiria labai panašius dalykus.. Juk nesu viena ;)

Kitą dieną jau buvo laikas lėkti namučio. Tad susiruošiau anksčiau už visus ir išlėkiau. Norėjau dar aplankyti prekybos centrą ir paieškoti šiokių tokių smulkmenėlių. Grįžau jau sutemus ir labai nudžiugau pamačius visą Coimbros miestelį švytintį - kaip tik šį savaitgalį buvo įžiebti Kalėdiniai papuošimai… Et, jau gruodis, mėnėsis iki Kalėdų…

Gruodžio 2 dienos vakare turėjo būti Medicinos fakulteto erasmus studentų vakarienė. Kiekvienas turėjo pagaminti ir atsinešti kokį nors tradicinį patiekalą. Aš gaminau mano mamytės tradicinius grybukus tešloje :) Prieš vakarienę keletas studentų pristatė kokios mokymosi sistemos yra jų šalyse.. Pasirodo kiekvienoje šalyje visi labai skirtingai mokomi tos medicinos… na bet daug maž vis tiek apie tą patį.. tik vienas Italas nustebino, papasakojęs kad pas juos nuo 3 kurso nėra visiškai praktikos, tik teorika… Po to žinoma vakarienė - o jau patiekalų įvairovė tai ohohoho.. ir visko žinoma norisi paragauti :)

Vos po kelių dienų mokslo susiruošiau kitai kelionei - šį kartą Airija :)

Kelionė prasidėjo ankstų ketvirtadienio rytą. Juk reikėjo nusigauti iki traukinių stoties, tada valandžiukė kelionės traukiniu iki Porto miesto. Lėktuvas į Madridą, į valandos laukimo ir kitas skrydis Madridas - Dublinas. Atskridau jau visai vėlai. Orouoste pasitinka Vita (kartu pradėjome studijuoti mediciną) ir jos vyras Nerijus. Tada dar pusvalandukas kelio automobiliu iki Wicklow miestelio. Tik atvykus aišku pradėjo šeimininkai traukti viską iš šaldytuvo ir spintelių - negalėjau atsisakyti taip išsiilgtos silkutės, lietuviškų lašinukų, juodos duonos… Dar kijevo kotlietukų pašildė. Žodžiu prisikirtau ant nakties, bet jau taaaaip skaniai….

Kitą rytą prabundu nuo keistoko garselio - lyg kažkas kvėpuoja, bet labai garsiai ir keistai.. Pramerkiu akis - o į mane spokso dvi mažo žmogučio akytės :) Vienerių metuku Vakarė atskubėjo manęs žadinti :) na ką - matyt laikas keltis. Plepesiai tarp mūsų mergaičių, stebėjimas kuo gyvena jaunoji mamytė… Oras beje pasitaikė labai nuostabus - saulytė švietė, tad nusprendėme išeiti pasivaikščioti po miestelį. Aprengėm mažają ir iškeliavome dairytis po apylinkes. Jūra matosi vos išėjus iš namų… Mmmm… Beje jaučiausi tai beveik kaip Lietuvoj - gatvėje susitikome ne vieną lietuvaitį :) Vakare vėl laukė kelionė į Dubliną - skubame į orouostą pasitikti dar vienos atvykėlės - Linutės :) (visos mes iš tos pačios medicininės šaikos). Ji beje nesitikėjo, kad ir mes su Vitute atlėksime jos pasitikti, bet atlėkėme. Et, geras jausmas susitikti vėl :) Grįžus į miesteliuką, nors jau ir buvo vėlu, nesinorėjo dar iš kart bėgt miegoti, tad dar šiek tiek pasėdėjome paplėpėt ir tada jau miegelis…

Ryte vėl mus prabudina mažoji Vakarė :) O kiek džiaugsmo dviem tetulėm su ja duotis - pirmieji žingsniukai, kuriuos būtinai reik įamžinti :) Po pietų iš darbo sugrįžta tėvelis ir keliaujame visi pasigrožėti Airijos gamta (oras vėl tiesiog puikus, na tik kiek šaltokas). Aplankėme keletą nuostabių vietelių, prisifotografavome, prisiplepėjome :) grįžus palikome tėvelį su dukrytė ir išlėkėme mergaitiškai pasibūti, palakstyti po parduotuves :) et, kaip seniais gerais laikais.. kai grįžome namučiuose buvo dar vienas svečias - vienas berniukas, kurio tėveliai paliko jį pržiūrėti šiam vakarui. Prisižaidžiau su juo kompiuterinių žaidimų šūstrų :) po to dar į svečius lietuvaičių užėjo. Tad toks smagus lietuviškas vakarėlis buvo.

Sekmadienį Linutė pakavosi savo daiktelius ir ruošėsi išvykimui.. et kaip gaila, kad taip trumpai teko pabūti visoms drauge. Na bet ką padarysi. Visi kartu nuvažiavome išlydėti ją orouoste. Kažkodėl orouoste pradėjo sirenos kaukti, bet lyg nieko - pavyko Linutei mūsų išskristi :)

Pirmadienį dar vieną dieną ramiai praleidome namučiuose su mažąja Vakare :) et, grožis tie vaikai :) O antradienį atėjo laikas ir man judėti namučio. Kelionė šį kartą buvo dar ilgesnė, mat Madride teko laukti visą naktį. Visa laimė, kad draugas, pas kurį nakvojau kai pirmą kartą buvau Madride, sutiko vėl mane priglausti vienai nakčiai, tad nereikėjo miegoti kažkur orouoste… Trečiadienį apie pietus jau buvau namučiuose. Jaučiausi tarsi po Kalėdinių atostogų… buvo taip gera pavalgyti lietuviško maisto (beabejo, kadangi Airijoj gausu lietuviškų parduotuvių, tai dar ir į Portugaliją parsitempiau krūvą lietuviškų gėrybių), susitikti savo dvi drauges, pailsėti nuo mokslų…

Grįžus nusprendžiau, kad jau pats laikas rimtai kibt į mokslus… alia kibk tu kad gudras. Vienos lietuvaitės sesė atkeliavo pasisvečiuoti, tai kažkaip paskutinę savaitę praleidome vis besitoosindamos… Prasidėjo visų draugų išvažinėjimai namučio, tad atsisveikint vis reikėjo… Gruodžio 17 d. buvau pakviesta sudalyvauti skautų akademikų Kalėdinėje vakarienėje, tad neatsisakiau. Vis noriu prie jų prisijungti, bet kai praitą kartą visi rinkosi, deja turėjau mokytis. Buvo tikrai jauki vakarienė, supažindino mus kelis naujus narius su Klano tradicijomis, tad manau kad po Naujaisiais metais būtinai prisijungsiu prie jų veiklos.

Ir štai savaitgalis prieš atskubančias šventes… Namučiai visiškai ištuštėjo (vakar dar du žmogeliukus buvau sutikusi, bet jaučiu jau kad šiandien likau visisškai viena savo 9 kambarių bute)… draugai irgi visi išsilakstė. Visa laimė, kad likome trys lietuvaitės :) vakar susibėgome kartu pavakarieniaut, ir išlėkėme trumpam pasižvalgyt po miestą ar dar yra gyvų (dar radome :P). Kadangi visi išsibėgiojo, tai galiu prisėsti prie mokslų.. nors jėgų tam kažkaip per daug ir nėra… taip norisi pabendrauti, kad nesijaustų jog esu čia viena… Nesinori pasiduoti ilgesiui ir liūdėsiui ir bandau nepasiduoti, bet kartais ateina tų ne baisiai linksmų minučių..

Kūčių vakarienę valgysim kartu visos trys lietuvaitės :) turime kūčiukų, kisieliaus, lietuviškų šokoladų, tad gal nebus baisiai liūdna. Naktį iš Kūčių į Kalėdas laukia likusių erasmusų vakarėlis - kad nebūtų liūdnų ir vienišų, ir kad šeimos ilgesys ne taip baisiai užkamuotų :) Naujuosius galbūt irgi pavyks sutikti kartu su kitais erasmusais, tik dar kol kas neaišku kur ir kaip ;)

Ir dar - nebeištvėriau ir nusipirkau bilietukus namučio :) grįžtu vasario 24 - kovo 3 dienomis. Nors ir labai trumpam, bet tikiuosi kad pavyks susitikti su kuo daugiau žmogučių, kurių pasiilgau (tad visų skautų labai primygtinai prašau dalyvauti suvažiavime, kur ir aš apsilankysiu - taip galėsiu daug jūsų susitikti vienoje vietoje :))

O dabar - reikia sėsti prie moksliukų, juk sesija taip greitai… Beje iškilo man čia su sesija bėdų - kadangi mokausi dalykus iš skirtingų metų, tad sutampa egzaminų datos…. Kol kas psichiatrija dubliuojasi su kardiologijos ir pulmunologijos bloko egzu.. Greičiausiai teks psichiatriją laikyti per papildomą egzaminų sesiją.

P.S. dideliausias ačiū visiems, kurie vis dar mane džiugina atvirukais ir siuntinukais :) tai tikrai pakelia nuotaiką ir sustiprina :*

Apkabinu ir labanakt jums visiems linkiu ;)

Savaitė prasidėjo tiesiog nuostabiai - pirmadienį per kardiologijos darbus tyrinėjom EKG. Pasirodo praėjusių metų propedeutikos paskaitos ir nuostabiai savo darbą išmananti dėstytoja kardiologė davė savo - net ir šiek tiek primiršus daugelį dalykų, vis tik elektrokardiagramose sugėbėjau įžiūrėti pakitimus ir juos identifikuoti, tuo nustebinddama savo koleges portugales. Ir šiaip tokia lyg apšvitimo diena buvo - ko dėstytoja klausė, kažkaip žinojau ir sugebėjau atsakyti (tuo vėl stebindama savo koleges, mat buvo įpratusios per paskaitas matyti mane dažniausiai tylinčią (na nespėdavau taip greit susiorientuoti ir suprasti užduodamą klausimą ir surasti portugališkų žodžių atsakymui, kaip kad portugalai). Paskaitos pabaigoje turėjome galimybę stebėti širdies kateterizavimą. FANTASTIŠKA!!! Vienu metu buvo vykdomos dvi procedūros skirtingose salėse, kurias abidvi galėjome stebėti iš centrinės salės pro langus. Tas vaizdas, kai monitoriuje pamatai plakančią širdelę ir vis kontarstine medžiaga užsipildančias jos koronarines kraujagylses - tiesiog užburia! Nemoku apsakyti net to jausmo, kuris tuo metu užplūdo…

Antradienį vakare išlėkėme šiek tiek pašvęsti vienos lietuvaitės gimtadienio - šį kartą bandėme apsiriboti laiką, iki kurio ruošiamės būti, mat trečiadienį vis tik laukia paskaitos…. Riba nelabai padėjo - kai aplinkui smagūs žmonės tai besišnekučiuojant tas laikas taaaaaip greit prabėga, kad net nepastebi :D

Užtat ketvirtadienį nusprendėme iš vis nosies iš namų nekelti (tradiciškai ketvirtadieniai čia studentų vakarėlių metas) - tad vakarą labai ramiai praleidau bežiūrėdama Karibų piratus :)

Ir net keista, mat penktadieniai dažniausiai būdavo laaabai sunkus  - juk parsiradus apie 7-8 h ryto namo, reikėdavo 9h keltis į paskaitą, joje šiaip ne taip išbuvus atmerktomis akimis grįždavau namo ir nulūždavau pusdieniui. Ir tų penktadienių tarsi nebūta. O štai šiandien, kai esu išsimiegojus, tai bene pirmą kartą pajutau ką reiškia laaaabai ilgas pentkadienis :D

Šiandien per pneumonologijos darbus išbandėme ką reiškia dirbtinis plaučių ventiliavimas. Patys pamėginome pakvėpuoti per dirbtinio ventiliavimo kaukes (apimančias ir nosį ir burną, arba tik nosį). Keistas jausmas, ypač nosies kaukė (keisčiausia pačios pirmos sekundės kai ją užsidedi).

Vakar labai pradžiugino pašto dėžutėje rasta atvirutė iš Kipro :) ir žinia, kad man atkeliavo siuntinėlis iš Lietuvos. O kai šiandien pasiėmiau siuntinuką - iš vis smagu pasidarė :) Pas mane atkeliavo KALĖDOS!!! Na gerai gerai, gal ne pačios Kalėdos, bet keletas smulkmenėlių, kurios per Kalėdas leis bent šiek tiek sugrįžti į Lietuvėlę.. Mamytė atsiuntė kūčiukų, aguonų (čia portugalijoj jų įsigyti nelabai kur įmanoma), kisieliaus, lietuviškų saldainių ir šokoladų…. MMmmmmmm….

Tik va namų ilgesys kuo toliau, tuo labiau pradeda kankinti… artėja Kalėdos ir tai, kad lieku čia beveik viena, manęs visai nedžiugina… Ir egzaminų baimę pradedu jausti, nes jau nuo gruodžio mėnesio viduriuko prasidės jų maratonas… portugalų egzaminas, klinikinių dalykų praktiniai egzaminai, ligos istorijų rašymas…. Ech, belieka atsikvėpti ir sėsti mokytis 8-|

labai ilgiuosi Lietuvėlės, ir viso to, ką ten turiu….

Moju jums rankele iš lietuje paskendusios Coimbros ;)

Semestras jau visai įpusėjo (jau beveik ir į pabaigą bėga), tad prasidėjo ir pirmieji išbandymai…

Paskutines savaites nemažai laiko teko praleisti prie mokslų. Pirmadienį per kardiologiją turėjom pristatyti grupelėmis tam tikras prezentacijas. Mano grupelė darė darbą apie endokarditą. Turėjau paruošti dalį apie diagnostiką ir tyrimus. Paruošt nebuvo sudėtinga, tik po to pakeitė mano dalį šiek tiek, mat pagal tam tikrą knygą turėjo but paruošta (kurios aš neturiu). Kadangi pagalvojo jog nelabai suprasiu ką ten pakeitė ir kaip pristatyti, tai pasiūlė pristatyti kitos panelės dalį - prognostiką ir apibendrinimą. Žinoma portugalai visi tai apart to, kas parašyta skaidrėse, dar daug aplinkui papasakoja… Man su šia dalimi - kiek sudėtingiau. Galiu pasakyti keletą papildomų žodelių, bet ne per daug… Tai labai jaudinausi prieš tą prezentaciją. Na bet visai neblogai sekės - paskaičiau iš skaidrių (žinoma ne visiškai jau aklai, dar ir savo žodį kitą pridėjau). Mačiau kaip visi grupiokai palaikomai linksėjo galvelėmis :) dėstytoja irgi… Matyt supranta, kad ne taip ir paprasta man atsistoti prieš visą grupę ir rėžti laisvai kalbą portugališkai :D žodžiu bendrai paėmus - pirmoji prezentacija praėjo sėkmingai :)

Tada kibau į kito dalyko (fizioterapijos) mokslus - ketvirtadienį laukė pirmasis egzaminas! Na tiksliau viena egzamino dalis. Mat galima laikyti arba egzaminą per dvi dalis, arba ateiti tik į galutinį egzaminą (yra šansas jei nepasiseka laikyti dalimis, taip pat ateit į galutinį egzaminą). Nuoširdžiai daug sėdėjau ir mokiausi. Pirmą kartą kai skaičiau - daug laiko praleidau prie žodyno (juk norisi suprasti apie ką skaitai :D). Kitais kartais skaitant jau lengviau. Atrodo pasiruošiau tikrai neblogai, ir tikrai supratau kas prie ko ir kaip… O ir dėstytojai geranoriški - sakė duos šiek tiek daugiau laiko rašyti nei portugalams ir jei ko nesuprasiu, galėsiu klausti (žodis, ar kontekstas neaiškus). O pats pagrindinis dėstytojas sakė jei nepasiseks, tai galėsiu angliškai pas jį atskirai egzaminą laikyti.. (nors iš kitos pusės tai nežinau ar man tai būtų daug lengviau, juk lygiai taip pat anglų kalba nėra mano gimtoji.. o dabar jaučiu kad tiek anglų, tiek portugalų kalbos yra panašaus lygio, tuo labiau kad viską mokausi prtugališkai, tad dar kartą angliškai išmokti viską - hmz…). Žodžiu, kad ir kaip gerai jaučiausi išmokus dalyką, kad ir kokie geranoriški dėstytojai bebūtų - baimės prieš testą buvo tikrai daug… Kaip po to supratau - neveltui…

20 minučių, 20 testinių klausimų… Testas - atrodo turėtų būti lengviau nei šiaip klausimai, į kuriuos reiktų sugalvot atsakymus portugališkai (čia juk viskas parašyta, tiesiog reik išsirinkti teisingą arba neteisingą teiginį)…. Gal ir būtų lengviau, jei tai būtų gimtoji kalba… Kai pradėjau skaityti klausimus ir teiginius supratau, kad lengva man tikrai nebus… Labai daug žodžių tiesiog nežinau, o nežinodama - nepagaunu konteksto… teiginiai panašūs vieni į kitus, ir kartais tas esminis žodelis, kurio nesuprantu - gali lemti atsakymą.. o dar jei klausimo normaliai nepagaunu :( iš idėjos turėtų būti viena minutė vienam klausimui - man turbūt reiktų bent 2-3 (o geriausia 5) minučių klausimui, kad spėčiau išsiaiškint apie ką jis kalba ir apie ką tie teiginiai. Na neesme, bandau atmetimo būdu - pirmiausia atmesdama tuos teiginius, kuriuos suprantu… Jau kai visai nesupratau klausimo - paprašiau savo praktikos dėstytojo pagalbos (dėstytojas jaunas, rezidentas, ir labai simpatiškas :D). Tai jis ir paaiškino ką tas klausimas reiškia, ir padėjo surasti teisingą teiginį.. ir dar poros klausimų taip teiginius padėjo atrinkti :D dar vieną klausimą matė kad neteisingai atsakiau… suprato, kad turbūt vėl nesupratau to “esminio” žodelio, tai paaiškino tą žodelį ir sakė pamastyt ties tais dviem variantais :) deja laiko daugiau turėjau tik tol kol surinko visų kitų testus, tad pačiam gale nepažymėtus atsakymus teko greitai sugalvoti iš oro… Kai atidaviau dėstytojas klausė ar viską užpildžiau… nu jo, viską - tik klausimas kiek iš to “visko” bus gerai….

Po egzamino dar turėjo būti paskaita, bet jau jėgos nebeleido į ją nueiti.. apėmė toks didelis liūdesiukas… Žinau kad mokėjau.. žinau kad supratau, ką išmokau.. ir labai liūdna, kad kalbos barjeras kišą pagalį… O dar kai pagalvoju, kad čia buvo tik pasirenkamasis dalykas (t.y. - turėtų būti lengvesnis), tai iš vis liūdna.. kas bus, kai laikysiu jau tuos rimtųjų dalykų egzaminus???? kas iš to bus, jei išmoksiu gerai viską, bet nesuprasiu klausimų ir atsakymų… Ir nieko negali kaltinti - juk pati pasirinkau metelius pasimokyti mediciną portugališkai… juk žinojau, kad lengva tikrai nebus… O gal per mažai pasimokiau, gal reikėjo dar daugiau pastangų idėti???… Liūdna tikrai…

O dar namų ilgesiukas jau porą savaitėlių kankina… tai kai susideda namų ilgesys, artimo draugo šalia trūkumas, nelengvas mokymasis portugališkai ir nusivylimas per egzaminą - gaunasi visai ne kas… tada po beveik trijų mėnesių buvimo portugalijoj ir ašarėlės pasirodo…

Namų ilgesiuką bandau numušti daug bendraudama su draugais per skype - tik kad kuo toliau, tuo visi užimtesni darosi, juk sesijos artėja, tai tenka dažnai išgirsti “sorriuks, negaliu dabar kalbėti”… Dar vienas būdas - susitikt su lietuvaičiais čia esančiais. Pasidarėm prieš savaitę lietuvišką vakarienę pas mane - susirinkom 7 iš 8 lietuviaičių, gaminomės bulvinius blynus (ne tuos tikruosius, tik iš Malsenos pakuotės :D). Ech, smagu buvo. Tuo labiau, kad prisiminus prieš ketverius metus gamintus cepelinus ir “ale grietinę” kurią radau portugalijoj pirkti - nusipirkau vėl tos grietinės (šiaip ant pakelio užrašyta “šviežias plaktas sūris”, o skonis panašus kažkuo tarp grietinės ir varškės). Kvapas - tikros grietinės :) Ot smagiai, nors ir ne baisiai daug, bet pavalgėm. Prisišnekėjom VIEN lietuviškai :) tai taip užsismaginom, kad po to net lėkėm pasilinksmint į miestą :) ir karaokei uždainavom, ir dar šian bei ten užsukom :) aš karaokei užtraukiau dainą portugališkai :D žodžiu smagus tooselis su lietuvaičiais buvo :)

Na o kad ketvirtadienį po to egzamino taip liūdesys neimtu, nusprendžiau, kad reik nesėdėti namie, nes tada tik dar liūdniau darosi. Ir kaip įprasta ketvirtadieniais - išlėkėm su draugais pasilinksmint :) miestas pilnut pilnutėlis studentų :) užsukam į studentų organizacijos barą - ten smagu, nes beveik vien portugalai (jau su erasmusais ir taip prisibendraujam). Po to dar keletas vietelių (kurios visos kimšte užkimštos žmonių) ir galiausiai - erasmus toosas Via Latina klube (su kažkokiu baisiai ypatingu Dj). Nustebimas - šį kartą sugebėjom ateitį į diskoteką ne per anksti (dažnai kai ateidavom, būdavo dar tuščia :D, tai šį kartą nujudėjom ten tik 3.30 h nakties - jie ten anksčiau 3h į klubus neina). Šokiai pokiai iki paryčių tikrai pakėlė nuotaiką :)

Penktadieniai - kaip visada baisiai sunkūs.. po valandos miego nusigauti į praktinę paskaitą - tikrai iššūkis… Na bet sugebėjau :) jau kelintą savaitę iš eilės per pulmunologijos paskaitą galim išbandyti imti arterinį kraujo mėginį (dujų arteriniame kraujyje nustatymui). Šį kartą vis dar negavau, bet jau kitą savaitę tikiuosi tikrai pavyks ir man išbandyti. Pirmą kartą kai pamačiau, tai nedrįsau dar imti, nes pirmą kartą apskirtai buvau mačius (kažkaip lietuvėliai to neteko nei pamatyti dar, nei pabandyti). Tai grįžus namo pasieiškojau informacijos (deja lietuviškai nelabai ką radau, teko portugališkai ir angliškai skaityti apie pačia techniką), pasižiūrėjau youtube filmukų, ir jau įsivaizduoju kad kitą kartą pati galėsiu pabandyti :)

Beje - labai jaučiu savo universiteto įtaką mokantis ciklais… nesu pripratus vienu metu mokytis kelis skirtingus dalykus. Na dar du tai sugebu pasimokyti, bet 5 ar 6 iškarto - niekaip… tad vis dar yra tokių dalykų, prie kurių nesugebėjau prisėsti… O kadangi vis mažiau laiko lieka iki egzaminų seijos, tai mastau kad gal reikia pasiskirsti kiekvieną savaitę vis kitam dalykui.. gal taip sugebėsiu pasimokyti….

—-

Aplink čia visi pradėjo apie sniegą kalbėti - kadangi draugai pasklidę po visą europą, tai girdėjau kad ir lituvoj, ir čekijoj, ir vengrijoj ir švedijoj pasnigo :) pas mane - tai tikrai ne :D šiandien labai gražus oras buvo, turbūt apie 15 laipsnių šilumos :) toks gražus gražus šiltas ruduo sakyčiau. Beje- džiaugiuosi kad šitoje portugalijos vietoj ir ruduo panašus į rudenį - ir labai geltonuoja, raudonuoja ir krenta :) žodžiu grooožis :)

Tik čia apie tą sniegą pradėjo kalbėti tai apie kalėdas pradėjau galvoti… Juk lieku čia, o čia beveik nieko nelieka - visi išvažinėja į namučius… Tad apie gruodžio 20 dienelę turėčiau likti visiškai viena savo dviejų aukštų bute… iš lietuvaičių liekam tryse… visi kiti draugai naujieji - išskrenda… o ir miestas kiek žinau turėtų būti visiškai tuščias - juk dvi savaitės atostogų, tad visi studentai išlekia namo… Iš vienos pusės - liūdna, nes tikrai norėtųsi per šventes būti namie… bet suprantu, kad jei grįžčiau - tikrai nieko nepasimokyčiau - juk norėtųsi kuo daugiau draugų pamatyti o ir šiaip ne tas galvoj matyt būtų kai leituviškai čiauškėčiau :) o po atostogų praėjus savaitei prasidės egzaminų sesija, tad matyt geriausiai jei liksiu čia, galėsiu sau ramiai mokytis :D tik vakarais planuoju sau daryti skype-terapiją (t.y. bandysiu su lietuvą palaikyti ryšio tiltą, kad visiškai liūdna nepasidarytų). Tad visų, kurie turėsite laiko ir noro su manim pabendrauti per mano kalėdų atostogas - labai kviečiu man parašyti per skype ar paskambinti (turiu ir mikrofoną ir kamerą) - nes aš tai jau pradedu bijoti ką nors kalbinti, kad nesutrukdyčiau ir eilinį kartą nesulaukčiau atsakymo “šiuo metu negaliu” :)

–

Kas labai pradžiugina, tai laiškeliai ir siuntinėliai iš lietuvos :) taip nudžiungu atsidarius pašto dėžutę ir išvydus kokią nors mielą atvirutę ar laiškutį, ar pranešimą - jums atėjo siuntinukas, kviečiame pasiimti :) tai laaaabai dideliausias ačiū už suteiktas geras emocijas tiem žmogeliukams, kurie mane pradžiugino! Visos atvirutės pas mane gražiai puikuojasi ant sienos, primindama jus :)

–

Gal šį kartą tiek mano minčių.. nepykit jei jos ne visai rišliai susidėliojusios, bet kaip jau susideda, taip :)

Šilto ir ramaus miego :*

P.S. mane pradžiugina ir elektroniniai laiškai, tai labai laukiu ir jūsų laiškučių, norėtųsi ne tik vis papasakot kaip man sekasi, bet ir sužinoti kaip jumi visiems sekasi lietuvėlėj ;)

Ir pagaliau pagaliau, atėjo laikas praleisti šiek tiek laiko su skautukais :) Penktadienį vėlai vakare atvažiuoja manęs pasiimti ir važiuojam į būsimo renginio vietą. Atsigaunam tik 12h nakties. Ten jau susirinkę visi viešųjų ryšių skyriaus nariai. Puolame įrenginėti vietą ir ruošti Tarptautinę parodėlę. Iki 3h nešiojam stalus, klijuojam plakatus ir gražinam mugės salę. Tada valandžiukė kitos dienos aptarimui. Miegot nusigaunam jau tik 4h, o kol sugulam jau ir 4.30 ateina… Visa laimė, kad miegam viduje (nors turėtume miegot palapinėse), nes nesveikai šalta pradeda darytis šitoje Portugalijoje.. pradėjau abejoti ar aš tikrai esu ten, kur galvoju kad esu… nes vėl pradedu peršalinėti. Nepadeda nei kiek, kad miegam viduj – šildymo gi čia tai nėra, o ką tik užkurta krosnis ir daugiau nepakurta, deja nieko neprišildo. Tad visą naktį blaškiausi ir beveik nemiegojau.  Brrrrrr…… atrodo, kad čia šalčiau nei Lietuvoj… et, vis per tą šildyma. Atsimenu, kad praitą kartą Portugalijoj žiemą šalau, o čia gi dar labiau į šiaurę ir dar šalčiau..  Brrrrr…..

Keltis tenka anksti kitą rytą, bet ne taip ir lengva, ypač kai šaltukas taip spaudžia. Šiaip ne taip išsikrapštę, pradedam tvarkytis ir daryti paskutinius dalykėlius bei laukti dalyvių. Aš sėdu prie vertimo – sugebu net gi išversti iš anglų į portugalų kalbą vieną tekstuką, pristatantį renginį Lietuvoje. Na aišku klaidų randa, bet šiaip visai savimi didžiuojuosi :)

Suvažiuoja dalyviai, visi į mane keistai žiūri. Karts nuo karto nugirstu, kad šnibždasi jog aš iš Lietuvos. Bet prieiti ir pašnekėti bijo. Kaip po to pasakė keli žmogeliukai, kurie paklausė vieno iš renginio organizatorių kas aš per vieną, tai bijojo su manim šnekėti, nes anglų kalba savo nelabai džiaugiasi, o ar aš šneku portugališkai – nežino.. T.y. daugelis žinoma galvoja kad nešneku :D

Šiek tiek apie renginį – renginys skirtas roveriams ir vadovams, pristatomos įvairiausios galimybės susijusios su užsieniu. Vyksta šiokia tokia mugė, kurioje galima paskaitinėti plakatų ir lankstinukų apie skautiškus dalykus ir apie kitas galimybės (savanorystė, erasmus ir kt). Vyksta įvairios diskusijos, pakviesti įvairūs žmogeliukai, pristatyti savo tarptautinę patirtį. Taip pat užsiėmimai iš skirtingų šalių – origami, japoniškas raštas, argentinietiško maisto ruošimas, ryšų šokiai ir pan. Kiekvienas matinimas – tai maistas, paruoštas pagal skirtinų šalių receptus.

Pietums valgome pagal mozambikišką receptą ruoštą vištieną ir angolišką desertą iš bananų.  Po pietų – apvalusis stalas, kuriame du keliautojai pasakoja apie savo keliones po pasaulį ir savo patyrimą. Po to visokie užsiėmimai – vieni lanksto su japonais origami, kiti su kitais japonais bando išmokti užrašyti savo vardą japoniškai, treti mokosi angolietiškai būgnuoti.

Vakare – Taize tipo mišios, Korėjietiška vakarienė, angoliečių surengtas koncertas, skautiški žaidimai ir kelionė prie laužo - kažkokio tradicinio graikiško gėrimo ruošimas ant laužo :) Miegas šią naktį buvo kiek geresnis, nes susirengiau visus turimus rūbelius, tai nesušalau :D tik ryte prabudus nustebau, nes kambaryje pasirodo miegojau visi – mat vienas geras dėdė pamiršo man pasakyti, kad šiąnakt visi išsikrausto į palapines… nu ką darysi – ramiai aš sau viena išsimiegojau.

Sekmadienio pusryčiai – portugališki, kad tie, kuriems labai jau sunku priimti kitų tautų patiekalus, galėtų bent pusryčiais pasidžiaugti :D Po pusryčių vėl įvairiausi užsiėmimai. Vieni klausosi apie Roverway, kiti išbando Body balance užsiėmimą (aš tam tarpe), dar kiti diskutuoja, kokius galima žaidimus organizuoti skirtingoms amžiaus grupėms, susijusius su užsieniu, kitų šalių pažinimu. Prieš pietus – apvalusis stalas apie savanoriavima. Savo patirtį pristato viena sesutė, savanoriavusi Mosambike, Taize savanoriave žmogeliukai, Afrikoje tris metus praleidęs ir savanorių buvęs žmogutis, na ir aš – kaip buvusi Europos savanorių tarnybos savanorė, pasakojau apie savo patirtį Portugalijoj.

Pietūs šį kartą – braziliški :) po jų – uždarėme renginį ir visi iškeliavo namo. Aš pasilikau su organizatoriais, padėjau susitvarkyti, trumpai aptarėme renginį ir namučio…. grįžau laaaaabai pavargus, bet laaabai laiminga :) gera, kai taip lengvai priima į savo tarpą. Būtinai dar sakė kvies mane prisidėti prie užsienio ryšių skyriaus veiklos, gavau kvietimą iš jūrų skautų, kurie čia netoliese išsikūrę, prisijungti bent kartais prie jų veiklos. Dar sužinojau kad mano mieste yra kažkas panašaus į akademikus skautus – susibūrę visi, kuriems teko palikti savo vienetus, dėl studijavimo kitame mieste, tai sakė po poros savaičių jie irgi pradės savo veiklą, prie ko esu labai kviečiama prisijungti :) Žodžiu – jei bus noro ir laiko, tai čia yra ką veikti.

Gera priklausyti tai didelei skautiškai šeimai.. net būnant toli nuo namų – tą šeimą visur gali atrasti ir nesijausti visiškai vienišas :)

Budėk!

Be prepared!

Alerta!